Ko reikia žmogui gyvenime? Duonos ir žaidimų – atsakytų tūlas senovės romietis. Plačiąja prasme jis būtų teisus ir šiandien – didelei visuomenės daliai terūpi maistas ir pramogos. Pramogų industrija dabar tokia neaprėpiama ir įvairi, jog kartais atrodo keista, kad išliko ir gyvuoja tokie archaiški stalo žaidimai, kaip nardai, kauliukai, domino, šaškės ar kortos.
Biržų kraštas turi savo specifinį unikalų kortų žaidimą – karavą, kurio kituose šalies regionuose niekas nežaidžia. Čia vyksta net karavo čempionatai. Štai kovo pabaigoje Pačeriaukštėje vyko toks čempionatas, o renginio įspūdžiais mielai pasidalino jo organizatorius Audrius Vaičekonis.
Pliekia biržiečiai karavą nuo seno ir aistringai. Kaip pasakojo iš kito krašto kilusi tremtinė, jai Sibire teko gyventi su keliomis iš Biržų krašto išvežtomis šeimomis. Anot moters, biržiečiai vakarais rinkdavosi, žaisdavo kortomis kažkokį žaidimą, kartais šaukdami „karavas“. Bežaisdami taip įsijausdavo, kad kartais net susipykdavo.
Kaimyniniame Pasvalio rajone yra žinomas panašus žaidimas „Ožka“, bet jis yra gerokai paprastesnis.
Nors ir retėja karavą mokančių žaisti gretos, šis žaidimas Biržų krašte vis dar gyvas. Tą liudija rengiami karavo čempionatai. Biržiečiai gerai pamena daugiau kaip prieš dešimtmetį vienoje miesto aludėje vykusius karavo čempionatus, iš kurių reportažus rengdavo dabar jau šviesaus atminimo Kęstutis Slavinskas.
Ir žaidimas, ir bendravimo būdas
Anot Audriaus Vaičekonio, karavo varžybos rajono miesteliuose ir kaimuose vyksta penkerius ar šešerius metus. Iš pradžių jos buvo organizuotos Juostaviečiuose, nedideliame draugų rate. Sumanymas visiems patiko, dalyvių ratas plėtėsi, varžybos buvo rengiamos Nemunėlio Radviliškyje, Suoste.
Pačeriaukštėje karavo čempionatas vyksta jau antrą kartą. Paprastai šios varžybos vyksta pavasarį ir rudenį, kai žmonės yra kiek laisvesni nuo kasdienių ūkio darbų.
Pasak organizatoriaus, šįkart Pačeriaukštėje susirinko rekordinis žaidėjų skaičius – net 32 vyrai. „Sudarėme du pogrupius, žaidėme pagal panašią sistemą kaip Eurolygoje. Reikėjo sudėlioti taip, kad pirmą žaidimą pralošę žaidėjai iškart neiškristų, o pabūtų kompanijoje, pasižmonėtų. Tai ne tik žaidimas, bet ir bendravimas, bičiulių susitikimas, gyvenimo ir ūkinių reikalų aptarimas. Toks savotiškas bendraminčių klubas“, – sakė A. Vaičekonis.
Žaidėjų geografija – Pačeriaukštės ir Nemunėlio Radviliškio seniūnijos, dalyvavo ir keli mieste gyvenantys, tačiau iš šių kraštų kilę žaidėjai.
Prizai – menami ir tikri
Kokios varžybos be prizų? Anot A. Vaičekonio, prizai buvo labai rimti. „Tokie dideli, kad pradžioje net kiek išmušė žaidėjus iš vėžių. Už pirmą vietą buvo siūloma 2000 Eur ir kelionė į Turkiją dviem su „viskas įskaičiuota“ paketu. Už antrą vietą buvo nurodytas 1000 Eur prizas, už trečią – 500. Buvo dar keletas smulkesnių prizų, skirtų vakaro pagalbininkėms moterims. Visi nustebę klausinėjo, iš kur tokie pinigai.
Aš sakiau, kad viską finansuoja turtingas mūsų bendrovę „Arseta“ nupirkęs investuotojas – jam tokie pinigai smulkmena, paprašiau ir davė šiam reikalui. Daugelis iš pradžių patikėjo, per petį plojo, džiaugėsi. Aš prieš čempionatą galvojau, ką čia linksmo sugalvoti, kad smagiau visiems būtų. O iš tiesų dideliuose vokuose buvo momentinės loterijos bilietukai. Todėl čia ir apgavystė, ir ne. Juk nutrynęs bilietuką gali laimėti ir didesnę sumą, jei pasiseks. Visiems pokštas patiko, niekas nesupyko“, – linksmai pasakojo A. Vaičekonis.
Varžybos vyko visą dieną – prasidėjo rytą, baigėsi jau visiškai sutemus.
Pirmąją vietą iškovojo žaidėjų pora iš Nemunėlio Radviliškio – Tomas Žitkevičius ir Raimondas Vaičekonis. Antrieji buvo Arvydas Džulna ir Vaidotas Gučas – mišri Juostaviečių ir Nemunėlio Radviliškio pora. Trečią vietą užėmė Eivydas Vileišis ir Valerijus Ginaitis, atstovaujantys Pačeriaukštei ir Juostaviečiams.
Anot A. Vaičekonio, visi renginiu liko patenkinti, viskas pavyko puikiai.
Dabar kortos Nemunėlio Radviliškio rankose. Kadangi abu čempionai iš šio krašto, jiems ir teks organizuoti kitą karavo žaidimo čempionatą.
Žaidimo entuziastų gretos retėja
Audrius sako karavą išmokęs iš vyresnių šio žaidimo mėgėjų. Anot vyro, dabartinis jaunimas šiame žaidime sunkiai gaudosi, nes jiems trūksta kantrybės, o karavą išmokti „yra reikalų“. Žaidimo tradicija perduodama iš kartos į kartą, tačiau mokančių jį žaisti žmonių skaičius mažėja, jaunimas renkasi virtualius žaidimus ar kitas pramogas.
Kortos Lietuvoje paplito XVI amžiuje, o XVIII amžiuje jomis žaidė jau visos visuomenės grupės. Tik gal žaidimai ir užmojai buvo skirtingi – bajorai žaidė jų luome paplitusius kortų žaidimus, užstatinėjo ir pralošinėjo dvarus ir žemes. Valstiečiai ir kita varguomenė žaidė paprastesnius žaidimus, o ir jų statymai greičiausiai buvo kuklūs.
Tarpukario Lietuvoje kortos buvo vienas populiariausių stalo žaidimų, jos buvo skirtos tiek žaidimams, tiek būrimui. 1924 m. Lietuvoje įsigaliojo kortų monopolis – jas gaminti galėjo tik valstybė, o platinti – tik tie, kurie turėjo valstybės leidimą. Atsivežti kortas iš užsienio buvo draudžiama, veikla buvo griežtai kontroliuojama valstybės institucijų.
XX a. pirmoje pusėje kortas kūrė profesionalūs dailininkai. Autorinių kortų sukūrimui valstybė skelbdavo konkursą, o pasirinktiems autoriams skirdavo pinigines premijas. Lietuviškos lošimo kortos turi ryškių nacionalinių bruožų: karaliai – LDK kunigaikščiai, valetai – senovės karžygiai, damos – vaidilutės ar kunigaikščių žmonos. Tautiškumas atsispindi figūrų rūbuose ir per tam tikras detales: šarvus, ginklus, skydus, augalus, raštus, spalvas.
