Šių metų vasarą Biržų muziejuje „Sėla“ vyko susitikimas, kurio metu nuspręsta įkurti visuomeninį fondą. Jis rūpinsis paminklo Biržų miesto įkūrėjui, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Didžiajam etmonui Kristupui Radvilai Perkūnui pastatymu Biržų mieste. Šią savaitę Biržuose savivaldybės kvietimu lankėsi grupė skulptorių ir architektų, kurie domėjosi būsimojo paminklo vieta, Kristupo Radvilos Perkūno asmenybe ir jo nuopelnais Lietuvai ir Biržų kraštui. Pasirinkus paminklo Kristupui Radvilai Perkūnui autorių ir aptarus su skulptoriumi būsimojo paminklo idėjas ir eskizą, paminklui pastatyti numatyta rinkti lėšas iš Biržų gyventojų, prie paminklo pastatymo žada prisidėti Biržų rajono savivaldybė ir Biržų įmonės.
O kas gi buvo Kristupas Radvila Perkūnas, mėgdavęs dokumentuose minėti Biržus kaip „tėviškę“ ar „tėvų lizdelį“?
Radvila, pramintas Perkūnu
Kristupas Radvila Perkūnas gimė 1547 m. Vilniuje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas. Jis buvo jaunesnysis Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Kotrynos Ivinskaitės iš Tomičių sūnus. Jo teta – garsioji Lenkijos karaliene tapusi Barbora Radvilaitė. Retokai susimąstome, kad Radvilos tuo metu buvo pasiekę tokią galybę, jog lyg karūnuotieji valdovai išdidžiai oficialiai naudodavo pravardes (Rudasis, Juodasis, Našlaitėlis, Perkūnas, Maištininkas) ar prie vardo išdidžiai pridėdavo skaitmenį: Kristupas II, Jonušas IV ir pan.
Kristupas Radvila buvo antrasis sūnus, tiesą sakant, nelabai linkęs į mokslus (pasitenkino vadinamuoju „namų mokymu“). Tačiau ūmus ir karingas, jis buvo kur kas artimesnis tėvui nei pirmagimis Mikalojus. Universitetus jam atstojo karo lauko palapinės, profesorius – bendravimas su tėvu Radvila Ruduoju, Chodkevičiumi ir kitais karo vadais, o studijas – karo žygiai.
Jau jaunystėje prasidėjus kovoms su Rusija dėl Livonijos gavo progą pamojuoti (dar galbūt pusiau vaikišku kalaviju). Pravardę „Perkūnas“ gavo dėl žaibiškų karo žygių ir greitų manevrų. Matyt, jau karinės karjeros pradžioje Kristupas Perkūnas atrado savo būsimųjų pergalių receptą – tikėjimą staigios raitelių atakos galia ir jų manevringumu, tikro Lietuvos bajoro panieką tegul ir dešimteriopai gausesniam priešui, staigius ryžtingus veiksmus nebojant nieko… ir kruopelytę atsargumo, kai rizikuodavo tik iki tam tikros ribos, kurią nujausdavo tiesiog instinktyviai (galbūt todėl ir nepaėmė Staricos tvirtovėje į nelaisvę Rusijos caro Ivano Rūsčiojo).
Būdamas vos septyniolikos metų kartu su tėvu Mikalojumi Radvila Ruduoju 1564 m. dalyvavo garsiajame Ūlos mūšyje, kai vos 6000 vyrų kariuomenė, vadovaujama Radvilos Rudojo, sugebėjo įveikti 24-30 tūkst. Maskvos valstybės kariuomenę. Lietuvos – Rusijos kare jaunasis karvedys išgarsėjo kaip sumanus ir savarankiškas kariūnas.
Pirmą kartą Kristupo Radvilos Perkūno vardas nuskambėjo, kai vadovaudamas vos 300 karių daliniui prie Čašnikų miestelio susidūręs su 4000 Maskvos karių, ryžtinga ataka juos sutriuškino, o paimtus į nelaisvę bojarinus atlydėjo į tėvo karinę stovyklą.
1577 m. Ivanas Rūstusis užpuolė ir nusiaubė Infliantų žemes, tuo pradėdamas penkerius metus trukusį karą. Etmonas Radvila pasižymėjo kautynėse prie Velikyje Luki miestelio, vadovavo jo apgulčiai.
Už nuopelnus paimant Polocką – Turkijos sultono kardas
1579 m. Kristupas Radvila Perkūnas dalyvavo Stepono Batoro žygyje prieš Polocką. Gavus žvalgybinės informacijos, kad iš Pskovo į apsiaustą Polocką pagalbon skuba beveik 10 tūkst. Rusijos kariuomenė, Kristupas Perkūnas gavo užduotį atkirsti miestą nuo pagalbos.
Radvilos Perkūno kariai dar Kaune pasigamintu pontoniniu tiltu persikėlė per plačią Dauguvos upę. Nepaisydami po gausių liūčių sunkiai pravažiuojamų kelių, 3000 Kristupo Radvilos Perkūno karių staigiu smūgiu sumušė rusų kariuomenę ir ši užsidarė Sokolo pilyje. Be Rusijos kariuomenės pagalbos 1579 m. rugpjūčio mėnesį Polockas, svarbus Rusijos miestas, vadintas vartais į Europą, po šturmo pasidavė.
Jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei atiteko milžiniškos maisto ir pašarų atsargos, 38 didelės patrankos ir net 300 hakovnicų (stambaus kalibro šautuvų), 600 muškietų, 2500 kilogramų parako. Žuvo 20 tūkst. Rusijos karių, dar 10 tūkst. paimta į nelaisvę.
Didingus mostus mėgęs Lenkijos ir Lietuvos karalius-riteris Steponas Batoras už nuopelnus Radvilai Perkūnui įteikė savo turkišką kardą. Tomas Venclova knygoje „Vilniaus vardai“, beje, priduria, kad kardas buvo legendinis – jis priklausė pačiam Turkijos sultonui, Konstantinopolio užkariautojui Mechmedui II.
Vienintelis karo vadas, sugebėjęs forsuoti Volgą
Po dvejų metų, 1581 m. vasarą, Steponas Batoras sutelkęs 47 tūkst. Lietuvos ir Lenkijos karių surengė puolimą į Pskovą. Gerai įtvirtinta tvirtovė atrėmė šturmą. Prasidėjo ilga miesto apsiaustis, kurios metu Pskovas atlaikė 31 puolimą, o pati apsiausto miesto įgula organizavo net 43 išpuolius. Pskovo apgultis užsitęsė iki 1582 metų.
Dar didesnis pavojus Pskovą apsiautusiai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei kilo, kai Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis sutelkė nemažą kariuomenę, ruošdamasis užpulti Lietuvos ir Lenkijos pulkus iš užnugario. Ir tada jungtinės kariuomenės vadai priėmė genialų sprendimą, kurio dėka Kristupas Radvila Perkūnas pateko į pasaulio istorijos ir karybos vadovėlius – jis bene vienintelis Europos karo vadas, sugebėjęs karo metu ne tik pasiekti Volgą, bet ir per ją persikelti. Šis žygis į karybos istoriją įėjo „Radvilos reido“ pavadinimu.
Kad Rusija negalėtų sukaupti jėgų Pskovo apsiausčiai atremti, buvo nutarta surengti gilų reidą į Rusijos gilumą. Kristupas Radvila Perkūnas vadovavo 4000 raitelių reidui per centrinę Rusiją. Per 2,5 mėnesio, nuo 1581 m. rugpjūčio 5 d. iki spalio 22 d., Radvilos Perkūno kariuomenė nukeliavo beveik tūkstantį kilometrų per Vitebską, Rževą, per Toropecą ir Starą Rusą prie Ilmenio ežero, kelis kartus susikaudamas su rusais.
Staricos miestelyje, paverstame mūro sienomis apjuosta tvirtove (tuo metu Rusijoje buvo tik 8 mūrinės pilys), buvo Rusijos caro stovyklavietė, kur buvo apsistojęs pats Ivanas Rūstusis, rinkęs kariuomenę apgultam Polockui padėti. Po žaibiško Radvilos Perkūno reido caro stovykloje kilo panika. Ivanas Rūstusis išsigandęs laivais išsiuntė iš įtvirtintos stovyklavietės savo vaikus ir žmoną bei brangenybės. Pats caras, žiūrėdamas, kaip niokojamos jo domeno apylinkės, iš nevilties apsiverkė – jo kariai atsisakė stoti į mūšį su lietuviais.
Vienam bojarinui pasiūlius, kad pats caras ar kuris nors iš jo sūnų pultų Radvilą, Ivanas Rūstusis išsisuko sakydamas, kad jau per senas kautynėms, o sūnūs neturi karinės patirties… ir lazda iš nevilties sumušė rusų didiką, mat šis prieš keletą metų kariaudamas Livonijoje turėjo progą nusiaubti Radvilos Biržų valdas, tačiau to nepadarė.
Kristupo Perkūno karių būrio vadai ragino pulti Staricą ir pamėginti paimti carą į nelaisvę, tačiau Perkūnas nenorėjo rizikuoti nedidele raitelių kariuomene šturmuodamas mūrinę tvirtovę su nemaža carą saugojusių rinktinių rusų karių įgula. Nors ir nepaėmęs Rusijos caro į nelaisvę, Radvila Perkūnas įėjo į karybos istoriją, mat vienam iš savo rotmistrų pasiūlius kirto Volgos upę. Tiesą sakant, vidurvasarį Volgos aukštupyje upė buvo gana sekli, tačiau tai buvo grynai simbolinis gestas – per visą Maskvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rusijos imperijos istoriją nė vienam karo vadui nėra pavykę forsuoti Volgos.
Paėmęs 6 Rusijos miestus ir sudeginęs kelis šimtus kaimų bei gyvenviečių, išblaškęs Ivano Rūsčiojo kariuomenę ir nuniokojęs 60 tūkst. kvadratinių kilometrų derlingiausių Rusijos gilumos žemių, Kristupas Radvila Perkūnas su savo kariais triumfuodamas grįžo į Pskovą. 1681 metų spalio 22 d. jį pagarbos ženklan netgi nusiėmęs kepurę šaltyje pasitiko tėvas Mikalojus Radvila Rudasis.
Liepsnojančių miestų ir nekliudomo reido įbaugintas caras Ivanas IV po kelių mėnesių ėmė prašyti taikos ir 1582 m. sausį buvo pasirašytos 10 metų paliaubos.
Biržų įkūrėjas
Teisiškai Biržų kunigaikštystė iki 1584 m. priklausė kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Rudajam, tačiau nuo 1571 m. jos reikalais rūpinosi jo sūnus Kristupas Perkūnas. Siekdamas apsaugoti šiaurines Lietuvos sienas ir savo valdas pastatydino Biržų pilį – modernią, didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališkojo tipo bastioninę tvirtovę. Tai buvo paskutinis to meto karinės technikos žodis, nes ištobulėjusi artilerija pramušdavo storiausias mūro sienas, bet buvo bejėgė prieš žemių pylimus – bastionus.
Darbai pradėti 1575 m., pastačius užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. Užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės ir karstinės kilmės Širvėnos pelkė virto pirmuoju dirbtiniu 400 ha tvenkiniu Lietuvoje, kuris buvo panaudotas tvirtovės bei miesto prieigoms apsaugoti. Taip Lietuvoje atsirado pirmasis dirbtinis tvenkinys, dabar vadinamas Širvėnos ežeru. Tvirtovėje 1586 – 1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalo ir maisto sandėliai, kareivinės bei keletas kitų pastatų.
Biržų bastioninės itališkojo tipo tvirtovės statyba pradėta 1586 m., baigta 1589 m. Biržai tapo svarbiausia LDK karine tvirtove ir Radvilų šeimos rezidencija. K. Radvila Perkūnas iš karaliaus Zigmanto Vazos 1589 m. kovo 9 d. išrūpino Biržams Magdeburgo miesto teises. Biržai turėjo savivaldybę, t. y. miestiečių rinktą valdybą, gavo teisę turėti savo herbą, vėliavą, antspaudą. Herbą sudarė geltoname skyde plevėsuojanti balta vėliava su juodu ereliu. Skydą juosė antikinis laurų vainikas. Šį vainiką, pabrėžiantį Biržų kunigaikštystės reikšmę ir aukštinantį jos savininkų karinę šlovę, kunigaikštišką kilmę, visoje LDK turėjo tik Biržų miesto herbas.
1580 m. karalius Steponas Batoras už karinius nuopelnus padovanojo Kristupui Radvilai Naujamiestį. K. Radvila galutinai suformavo Salamiesčio valdą. M. Roda 1584 m. už 3000 grašių pardavė K. Radvilai dvarą prie Biržų, vėliau žinomą kaip Naradavą. 1584 m. kovo 17 d. nustatyta tiksli Biržų Radvilų valdų šiaurinė riba – Nemunėlio upė. 1598 m. Kristupas Radvila Perkūnas valdė Kiemėnų 106 valakų žemes, o 1601 m. iš Komarovskių įsigijo Saločių valdą. Kristupas Radvila Perkūnas faktiškai baigė XV a. pab. – XVI a. pr. pradėtą Biržų valdos formavimą.
Kristupas Radvila Perkūnas tęsė tėvo pradėtą evangelikų reformatų tikėjimo plėtrą Lietuvoje, tuo siekdamas atriboti Lietuvą nuo katalikiškos Lenkijos ekspansijos. Pastatė evangelikų reformatų bažnyčias 1584 m. Biržuose ir Nemunėlio Radviliškyje, 1595 m. Papilio Radvilų dvare. Rėmė Biržų gimnaziją, Kėdainių mokyklą. Karalius Zigmantas Vaza, kaip aršus katalikas, nekentęs protestantų, buvo priverstas skaitytis su etmono kariniais sugebėjimais.
Kaip dėl nuotakos vos nekilo Radvilų karas su Chodkevičiais
Dėl religinių įsitikinimų tarp katalikų ir reformatų skirtumų ir nelengvo Kristupo Perkūno charakterio vos neprasidėjo karas tarp dviejų galingiausių to meto Lietuvos didikų giminių – Radvilų ir Chodkevičių.
Kristupo Perkūno sūnus Jonušas ir Chodkevičių globotinė našlaitė Sofija Olelkaitė dar buvo vaikai, kai Kristupas Radvila Perkūnas ir Sofijos globėjas Jurgis Chodkevičius buvo sudarę vedybų sutartį. Pagal ją Jonušas ir Sofija, sulaukę pilnametystės, turėjo būti sutuokti. Bet atėjus metui Chodkevičiai ėmė išsisukinėti ir atsisakė savo globotinę, turtingiausią Lietuvos nuotaką, išleisti už Jonušo.
Radvilos kreipėsi į Tribunolą ir Chodkevičiams buvo priteista išmokėti 100 000 kapų grašių kompensaciją už sutarties nevykdymą. Atsisakęs sumokėti baudą
Jeronimas Chodkevičius buvo nuteistas banicija – ištrėmimu iš tėvynės. Atsakydami į tai Chodkevičiai suprasdami, kad gaudami turtingiausią Lietuvos nuotaką, paskutiniąją iš Olelkaičių giminės ir jų turtų paveldėtoją, Radvilos dar labiau sustiprės, griebėsi ginklo.
Dvi galingiausios Lietuvos giminės Vilniuje ruošėsi karui: didysis etmonas Radvila Perkūnas surinko apie 6 000 ginkluotų raitelių (priminsime, kad reide į Rusiją Perkūnas turėjo vos 4000 karių). Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius surinko 2000 karių, atsigabeno 24 pabūklus ir užsibarikadavo savo rūmuose Vilniuje. Beįsiliepsnojančio mūšio Vilniaus centre pavyko išvengti tik Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio dėka. Vyskupo pastangomis ir karaliaus paliepimu buvo išvengta brolžudiško karo, Kristupas Perkūnas pasiekė savo: 1600 m. jo sūnus Jonušas Radvila ir Sofija Olelkaitė buvo sutuokti.
Kristupas Radvila Perkūnas turėjo keturias žmonas: Kotryną Oną Suleovą -Sobkovną (m. 1576), Kotryną Ostrogiškę (m. 1579), Kotryną Tenčinską (m. 1592), Elzbietą Sofiją Ostrogiškę (m. 1599). Su antra žmona susilaukė sūnaus Jonušo, su trečia – sūnaus Kristupo ir dukters Elzbietos.
Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603 metų lapkričio 20 d. Lososnoje. Radvila Perkūnas 1599 m. rugpjūčio 4 d. testamente buvo išsakęs troškimą, kad jo palaikus priglaustų Biržų pilies mūrinės bažnyčios rūsys. Tačiau iš to meto susirašinėjimo matyti, kad Pilies kieme, priešais rūmus, stovėjusios bažnyčios rūsys nebuvo visiškai įrengtas.
Radvila Perkūnas buvo palaidotas 1604 metų balandžio 8-ąją Vyžuonose, evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje. Vyžuonų šeimyninė kripta buvo naudojama neilgai. Po karų su Rusija Vyžuonų bažnyčia 1656 m. atiteko katalikams. Kai Radvilų kapavietei kilo grėsmė būti sunaikintai, kunigaikštis Boguslavas Radvila apie 1666 – 1668 m. perkėlė savo giminės palaikus į saugesnę vietą – Kėdainius. Taip Kristupo Radvilos palaikai su sarkofagu atsidūrė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, kur po pernai vykusios Radvilų sarkofagų restauracijos jais galima pasigrožėti bei atiduoti savo pagarbą.
Dalius Mikelionis, Biržų savivaldybės paminklosaugos specialistas
