Šiandien vis dar netyla balsai, kad kolūkius griovė V. Landsbergis. Aš esu iš daugiavaikės šeimos, kuri patyrė kolūkinio gyvenimo „saldybes“. Be to, kolūkyje teko dirbti ir tuo metu, kai jis buvo „griaunamas“. Todėl manau, kad verta pasidalyti tuo, ką pati mačiau, girdėjau, jaučiau ir supratau.
Praėjo tik trečdalis amžiaus, kaip gyvename laisvoje Lietuvoje. Laisvė – tai didi vertybė. Šiandieną mes turime puikų gyvenimą, orią senatvę, galimybę mokytis, keliauti ir dirbti ten, kur norime. Turime žodžio laisvę. Už visa tai turime dėkoti ir dėkoti tiems didžiavyriams, kurie komunistinėje santvarkoje sugebėjo sukurti Sąjūdį ir įgyvendino siekį atkurt Lietuvos nepriklausomybę. Kokio sumanumo, drąsos ir talento tam reikėjo. Tuo ypač pasižymėjo Vytautas Landsbergis. Prisiminkime 1990-ųjų sausio 13-ąją, kai rusai puolė parlamento rūmus. Žmonės apgynė nepriklausomybę ne be V. Lansbergio įžvalgumo. Jis sugebėjo tokiu metu pranešti pasaulio valstybėms apie rusų puolimą, pavojų Lietuvai. Ir apie tai, kad informuotas užsienis, jis pranešė ir tuometiniam Tarybų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui, pareikalaudamas nutraukti puolimą. Tuo tarpu buvęs komunistų partijos vadas A. M. B. išsigandęs kartojo: sakiau, kad nereikėjo tos nepriklausomybės… kas bus dabar? Apie tai pasakojo pasieniečiai, grįžę iš budėjimo parlamente.
Komunistai visokiais būdais priešinosi nepriklausomybei ir gyventojams skiepijo neapykantą V. Lansbergiui. Ta neapykantos sėkla buvo barstoma ir per kolūkius. Kaimo žmonės buvo gąsdinami, kad „Lansbergis sugriaus kolūkius ir ką jūs darysite tada“.
O kaip iš tikrųjų buvo griaunami kolūkiai? Kur to gyvenimo kolūkiuose „saldumas“? Apie tai galėtų kalbėti gyvi liudytojai. Aš buvau iš tų, kurie patyrė gyvenimą kolūkyje. Kolūkių griūties metu man teko dirbti buhaltere viename iš rajono kolūkių.
Pamenu, kaip vieną rytą į kabinetą užėjęs kolūkio pirmininkas pareiškė: „Einu į partkomą. Ten susirinkę karaliukai (taip vadinosi stipresnių kolūkių pirmininkai) nutarsim, ką daryti su kolūkiais“.
Po kelių valandų grįžęs iš rajono partinio komiteto demonstratyviai pareiškė: „V, nutarėme išsiardyti kolūkius… Pažiūrėsim, kaip tada muzikontas (V. Lansbergis) gros“.
Aš tuomet paklausiau: „Tai kam nuo to bus geriau? Juk mūsų toks stiprus ūkis“. O pirmininkas atsakė: „Tyčia taip darysim. Va, pažiūrėsime, kaip jūs toje laisvoje Lietuvoje šoksite…“
Tuo metu kai kurie kolūkiai tvarkėsi neblogai. Bet tie, kuriuos išlaikė valstybė, rėmusi paskolomis, skendo skolose. Jiems nebuvo kito kelio, kaip išsidalinti žemes ir kažką daryti – burtis į kooperatyvus ar dirbti savo žemę individualiai. Tada buvo pasirinktas antrasis variantas.
Jei žvelgtume į kolūkinį gyvenimą, reikėtų prisiminti, kaip jie buvo kuriami, kaip juose žmonės gyveno. Mūsų daugiavaikei šeimai, anksti netekus tėvelio, teko patirti, koks tas kolūkinis gyvenimas „saldus“.
Juk kolūkiai buvo sukurti atėmus iš šeimų žemės nuosavybę paliekant po 60 arų išgyvenimui. Tame plote reikėjo užsiauginti to, kuo galėtų maitintis šeima ir būtų kuo šerti gyvulėlį. Iš gyventojų buvo atimti visi gyvuliai, paliekant šeimai po vieną karvutę. Kiek šeimoje narių, niekas nežiūrėjo. Žmonės turėjo dirbti kolūkyje, nors už tai negaudavo jokio atlygio. Pinigų reikėjo prasimanyti patiems – turguje parduoti užaugintą kokią žąsį ar pan. Dirbti kolūkyje turėjo visi, niekam neįdomu, kokia žmogaus sveikata. Turėjai išdirbti vadinamąjį minimumą (180 dienų) – kitaip neduos karvei ganyklos. Tuo metu kaimo žmonės ne gyveno, o tik egzistavo. Kaip sunkiai jie dirbo kolūkio fermose, kur nebuvo jokios mechanizacijos – visus darbus reikėjo atlikti rankomis. O kolūkiniai gyvuliai dėl pašarų trūkumo vos išgyvendavo iki pavasario – jie būdavo pririšami virvėmis, pakabinami, kad galėtų stovėti…
Pinigų trūkdavo net duonai. Ir nusipirkti nebūdavo kur. Užsiauginti duonai grūdų nebeužtekdavo sklypelio. Tuome mes, vaikai, rinkdavome javų varpas. Kai kolūkis baigdavo rugiapjūtę, javus pjaunant arkline kertamąja laukuose prikrisdavo varpų. Vaikai juos rinkdavo slapstydamiesi, kad nepastebėtų pirmininkas ar brigadininkas. Iš tų surinktų varpų mamytė iškuldavo grūdus, juos sumaldavo į miltus, į tešlą įmaišydavo apšalusio runkelio – štai ir skanėstas…
Prisimindama praeitį galiu tik tiek pasakyti: mūsų motinoms reikia statyti paminklus. Tokiu sunkiu metu jos sugebėjo vaikus užauginti, juos paruošti gyvenimui. Jos turėjo spėti ir kolūkyje darbuotis, ir namus tvarkyti, ūkelį prižiūrėti, šeimai maistą gaminti, vaikus aprengti ir apauti… Ir neaimanuoti.
Todėl dabartinės dejonės dėl „blogo“ gyvenimo man nesuprantamos. Beje, pastebėjau, kad daugiausia aimanuoja tie, kurie tingi dirbti ir niekuo neprisideda prie Lietuvos klestėjimo.
Džiaukimės dabartiniu gyvenimu – gyvename pačius Lietuvai geriausius, gražiausius metus. Branginkime tai, ką turime.
Janina Žitkevičienė, Biržų miesto gyventoja
