Metaforos turi didžiulę galią. Kaip mes patys sau įvardijame, kas yra gyvenimas? Psichologai ir kitų sričių ekspertai atkreipia dėmesį, jog nuo XX amžiaus iki dabar ypač paveikūs iš sporto perimti vaizdiniai – pavyzdžiui, kad gyvenimas yra varžybos ar lenktynės. Galima nesunkiai nuspėti, kad tokie vaizdiniai skirti mobilizuoti jėgas, rodyti daugiau energijos. Tačiau jie turi savo „kainą“.
Jei gyvenimą įsivaizduojame kaip varžybas, tai visi kiti ar bent jau dalis aplinkinių mums tampa varžovais, kuriuos privalome įveikti. Jei dalyvaujame lenktynėse, tai svarbiausia pralenkti visus kitus dalyvius. Tokia nuostata paprastai susijusi su nepaliaujamu stresu, pervargimu bei pasitikėjimo kitais stoka. Dar viena bėda – praktiškai visi, kurie dalyvauja lenktynėse, galiausiai pasmerkti pralaimėti. Net jei dabar pavyksta pralenkti kitus, visada gali atsirasti tas, kuriam kažkas geriau seksis. Tuo labiau kad ilgainiui jėgos pradės silpti.
Tačiau ar tikrai praminga gyvenimą lyginti su lenktynėmis? Tokio palyginimo yda ir tai, kad, jei jį priimame, dažniausiai mums tenka dalyvauti kitų sumanytose lenktynėse, o mes patys nerandame laiko sustoti ir apmąstyti, ar man tinka ši kryptis, ar iš tiesų per gyvenimą reikia lėkti tokiu tempu?
Teko būti tiek mokytoju, tiek dėstytoju. Man neatrodo normalu tai, jog mokiniai raginami nuolat skubėti, veržtis link sėkmės, „išgręžti“ gyvenimą taip, jog neprarastų nė vienos galimybės.
Jei gyvenimą įsivaizduojame kaip varžybas, tai visi kiti ar bent jau dalis aplinkinių mums tampa varžovais, kuriuos privalome įveikti. Jei dalyvaujame lenktynėse, tai svarbiausia pralenkti visus kitus dalyvius. Tokia nuostata paprastai susijusi su nepaliaujamu stresu, pervargimu bei pasitikėjimo kitais stoka.
Perfrazuojant Evangeliją, verta paklausti – kas iš to, kad laimėsi visą pasaulį, bet prarasi save? Kiekvienas žmogus yra unikalus, turi savo talentus ir polinkius. Idant atpažintum, ką iš tiesų sugebi ir ko trokšta širdis, neretai reikia tempą gerokai sulėtinti, o ne lėkti lyg akis išdegus pirmyn.
Sėkminga karjera nėra vien patekimas į „žiurkių lenktynių“ takelį, kuriame „riebiausias sūris“, bet veikiau žinojimas, kad esi savo vietoje, tavo veikla prasminga ir gali nuolat tobulėti. Aišku, labai svarbu įrodyti, kad tavo darbas reikšmingas ir turi būti gerbiamas bei oriai atlyginamas.
Noriu pasidalinti sena rytiečių pasakėčia.
Kartą penki žmonės ėjo mišku ir pasijuto paklydę. Jie atsidūrė kryžkelėje miško gūdumoje ir nebežinojo, kur eiti. Vienas iš jų pareiškė, kad jam intuicija liepia eiti į kairę, antrasis griežtai paprieštaravo, kad vadovaujasi taisykle, jog, kai nežino, kuri kryptis tikra, stengiasi sukti dešinėn. Trečiasis keleivis pasakė, kad situacija rimta, todėl jis pasiryžęs eiti atgal ir grįžti ten, iš kur atėjo, o ne galutinai pasiklysti. Ketvirtasis keleivis ryžtingai pasakė, kad eis į priekį, nes miškas kada nors turi baigtis. Penktasis išklausė bendrakeleivius ir pasisiūlė įlipti į aukščiausią medį bei ištyrinėti vietovę. Tikėtina, paaiškės, kur eiti.
Jis įlipo į aukštą medį ir iš viršaus įvertino, kaip greičiausiai pereiti mišką. Tačiau, kai nulipo žemyn, bendrakeleivių jau nebuvo. Kiekvienas jų buvo nuėjęs savo keliu. Žmogus, kuris turėjo išminties į problemos sprendimą pažvelgti iš viršaus, sėkmingai perėjo mišką ir pas jį ateidavo žmonės, kuriems jis galėjo patarti, koks kelias per mišką greičiausias.
Idant atpažintum, ką iš tiesų sugebi ir ko trokšta širdis, neretai reikia tempą gerokai sulėtinti, o ne lėkti lyg akis išdegus pirmyn.
Kas nutiko kitiems keturiems? Tas, kuris pasuko į kairę, pateko į didžiausią tankmę. Jam teko sunkiai verstis miške, tačiau jis išmoko vis geriau pažinti aplinką, atrado uogų, kuriomis maitinosi. Paskui net įsikūrė miške, nes tik čia pagaliau pajuto tą ramybę, kurios ieškojo visą gyvenimą iki tol. Jis tapo atsiskyrėliu ir išminčiumi.
Tas žmogus, kuris nuėjo dešinėn, susidūrė su plėšikais. Jie privertė prisijungti prie jų. Tačiau jis buvo labai geras, jautrus žmogus ir ilgainiui, bendraudami su juo, plėšikai pradėjo keistis, atrado savyje atjautą. Jie įkūrė bendruomenę, atgailavo už padarytus nusikaltimus, stengėsi padėti kiekvienam sutiktam žmogui.
Žmogus, kuris grįžo atgal, eidamas pramynė kelią ir dabar ir kiti drąsiai, nebijodami paklysti, galėjo nueiti iki kryžkelės miške. Takas per mišką buvo pavadintas jo vardu ir jis buvo labai gerbiamas žmogus, pasiūlė daug kitų patobulinimų, kurie palengvino žmonių gyvenimą.
Ketvirtasis žmogus keliavo į priekį. Jo kelias buvo sudėtingas, bet jis buvo labai drąsus ir atrado, kaip pereiti mišką. Eidamas nežinomu keliu, jis jautė ne baimę, bet smalsumą ir atradimo džiaugsmą. Todėl ir vėliau jis nusprendė ieškoti naujų kelių ir tapo žymiu atradėju.
Ar vienas iš jų buvo teisus, o visi kiti klydo? Veikiau kiekvienas iš jų turėjo savo kelią ir kova su išbandymais padėjo jį atrasti. Kuris kelias geriausias? Tas, kuris skirtas tau, kuriame jautiesi prasmingai ir jaukiai, kai tai, ką veiki, nereikia tarsi akmenį ridenti į kalną, o veikiau veikla primintų plaukimą sraunia upe,
džiaugiantis vis naujais atradimais.
Beje, nors gyvenimas nėra lenktynės, bet iš sporto pasaulio galima daug ko pasimokyti.
Pavyzdžiui, sugebėjimo būti komandos dalimi, ryžto siekti užsibrėžto tikslo, taip pat supratimo, kad, nepripažinus savo pralaimėjimų ir iš jų nesimokant, nebus ir pergalių. Dar viena labai svarbi sporto pamoka – taisyklės leidžia veikti kartu ir gali suteikti daugiau jėgos, o nėra laisvės priešas. Verta atkreipti dėmesį, kad ilgainiui sporte būtinai atsisijoja kilnios ir autoritetingos asmenybės nuo tų, kuriems gali pavykti „sužibėti“, per gudravimus kažko pasiekti, tačiau jų pergalės tėra meteoras, kurio šviesa labai greitai pasimiršta.
Pagaliau, sporte, kaip ir gyvenime, svarbiausia kova vyksta su savimi pačiu – tai kartu ir savo ribų įsisąmoninimas, ir nuolatinė pastanga jas praplėsti ar įgalinti visą potencialą.
Deja, dažniausiai mes gyvenime džiaugiamės ne tuo, ką pavyko pasiekti, savo tobulėjimu, bet graužiamės, jog yra žmonių, kurie ką nors geriau sugeba padaryti, nei mes, kuriems, mūsų požiūriu, geriau sekasi, nuo kurių „atsiliekame“ gyvenimo „varžybose“.
Andrius Navickas, LR Seimo narys
