* Saulės nutviekstos Rinkuškių kapinaitės, jurginai – tarsi iš praeities, – ir biržiečiai pasitiko prof. dr. Kęstučio Nastopkos (1940 03 18-2024 07 23) pelenus. Kaip ir geidavo semiotikos profesorius, šifravęs ženklus ir prasmes, jo pelenų dalis atgulė šalia tėvo, kurio, anot dukters Agnės, visada ilgėjosi.
* Kunigės Sigitos Veinzierl kalbėjimas apie Dievo žodį sujungė profesoriaus gyvenimą, jo prasmių ieškojimus ir Anapusybę. Skambėjo giesmės, anūko trimito melodija, taip jautriai, filosofiškai dukters Agnės papasakotas mokslininko – tėvo – senelio gyvenimas.
* Toks šviesus atsisveikinimas ir Tėviškės – kaip neatšaukiamo ilgesio – leitmotyvas: mes grįžtam, patys to nejausdami, kasdien grįžtam į pradžią. Profesorių Kęstutį Nastopką prisiminė Biržų lituanistės (dauguma – buvusios studentės), bibliotekininkės, reformatų bendruomenės nariai.
* K. Nastopkos bičiulio, Biržų Garbės piliečio Algirdo Butkevičiaus atsisveikinimo žodis:
Ką tik Kęstutis grįžo į gimtąją žemę. Prieš 10 metų jo paklausiau: kas Jums yra Biržai?
Esate sakęs, kad net tapęs krūvele pelenų, norėtumėte, jog juos priglaustų Širvėnos ežeras.
* Kęstutis Nastopka: „Ne sykį esu skelbęs, kad esu biržėnas. Mano dėdė Liudomiras aiškino, kad taip save vadindavo senieji Biržų krašto gyventojai, pabrėždami skirtumą nuo atvykėlių biržiečių. Tokią vietovardinę formą vartojo ir Balys Sruoga. Apie tai, kad mano pelenai pasklis Širvėnos ežere, buvau parašęs net japonišką haiku: Ežero aky / Skleidžia peleno žiedą / Vandens lelija.
Bet vėliau lyg ir pagailo savęs, šitaip išnyksiančio. Kai Vilniuje lankėsi prancūzų semiotikas Urbainas, parašęs studiją apie vakarietiškas kapines, paklausiau, kur, jo manymu, tinkamesnė vieta mirusiojo pelenams – ežere ar šeimos kapinaitėse? Jis pasakė, kad rinktųsi senovišką kapą. Tad, ko gero, peleno žiedas skleisis ant mano kapo Rinkuškių kapinaitėse, kur palaidoti mano tėtis, senelis, du jo broliai ir mano bobutė, mano proseneliai, dėdė su žmona ir teta su vyru.“
* Vienos iš Kęstučio Nastokos knygų pavadinimas yra „Išsprūstanti prasmė“. Atsisveikinant ši metafora daug kartų minėta. Įvykdyti testamentinį prašymą – atsigulti prie tėvo ir protėvių – galbūt didžioji prasmė? Šiandien, 2024 m. rugpjūčio 20 dieną.
Biržų krašto muziejus „Sėla“
P. Gudo nuotraukos
