Pirmiausia noriu priminti Lietuvoje egzistuojančius teisinius rėmus. Lietuva yra pasaulietinė vasltybė, kuri yra įsipareigojusi gerbti visus religinius įsitikinimus, jei tik jie nekelia grėsmės viešajam saugumui. Taip pat turime devynias tradicines religines bendrijas, kurios yra įaugusios į mūsų valstybės gyvenimą. Toks jų išskyrimas neretai sukelia problemų, nes visos religijos bendrijos vystosi ir toje pačioje tradicijoje atsiranda įvairovė. Taip buvo su judaizmu, su evangelikais reformatais, su Rytų krikščionimis (ortodoksais), taip pat su musulmonais. Visais atvejais valstybei tenka sudėtingas vaidmuo, kaip nesivelti į savo esme religinius ginčus ir tuo pačiu užtikrinti piliečių tikėjimo laisvę.
Kai dirbau buvusios kadencijos Seime, reikėjo gerokai pasistengti, idant būtų atstatytas istorinis teisingumas ir Lietuvoje, nepaisant Maskvos patriarchato protestų, atsirastų Konstantinopolio egzarchatas.
Islamas yra sparčiausiai besiplečianti pasaulio religija, turinti nemažai bendrų bruožų su krikščionybe, tačiau taip pat turinti dviprasmišką reputaciją dėl fundamentalistinių grupių, kurios imasi smurto prieš kitatikius.
Kalbant apie Lietuvos musulmonus, vidinės įtampos pradėjo augti, kai pradėjo augti atvykusių dirbti musulmonų skaičius. Tai tapo iššūkiu Lietuvos totorių bendruomenei, su kuria iki šiol sietas islamiškas paveldas. Islamas yra sparčiausiai besiplečianti pasaulio religija, turinti nemažai bendrų bruožų su krikščionybe, tačiau taip pat turinti dviprasmišką reputaciją dėl fundamentalistinių grupių, kurios imasi smurto prieš kitatikius. Įvairiose Vakarų valstybėse matome įtampas, kurios kyla, kai susiformuoja didelės, koncentruotai gyvenančios musulmonų bendruomenės, kurios tampa valstybe valstybėje ir konfliktuoja su anapus jų esančiu pasauliu.
Ar šiandien Lietuvoje turime tokią grėsmę? Valstybės saugumas analizuoja situaciją ir ne kartą pripažino, kad bent kol kas didesnė grėsmė yra tai, kad Maskvos patriarchato vienuolynas ir parapijos neretai naudojami kaip įrankiai informacijai, kuri keliauja į Rusiją, rinkti. Tarp Lietuvos totorių ir per pastaruosius dešimtmečius atvykusių musulmonų egzistuoja įtampa, tačiau nėra pagrindo kalbėti, kad ji būtų pasiekusi tokį lygmenį, kuris keltų grėsmę rimčiai valstybėje.
Svarbu įdėmiai stebėti situaciją, stengtis integruoti imigrantus į Lietuvos visuomenę, stiprinti religinį švietimą apie musulmonus ir nedaryti eskalaciją didinančių veiksmų. Kadangi įtampos šaltinis yra išskirtinai susijęs su maldos namais Kaune, labai svarbi galėtų būti Kauno mero ir Kauno arkivyskupo mediacija. Religijų ekspertai sutaria, kad svarbiausia musulmonų bendruomenių radikalizacijos prielaida – konfliktai ir priešiškumas iš aplinkos.
Girdėjau kai kurių kauniečių pasipiktinimus, kad esą atvykėliai bando diktuoti savo sąlygas. Galiu suprasti, bet… Pradėjau nuo Konstitucijos ir nuo to, kad katalikai, ortodoksai, musulmonai, judėjai turi vienodas teises viešai išpažinti savo tikėjimą.
Dalį žmonių piktina katalikiškos procesijos mieste ar Chanukos žvakės įžiebimo ceremonija, kitus – vieša musulmonų malda. Padėti gali principas – gyvenk ir leisk kitiems gyventi. Aišku, kad reikia diskutuoti ir sutarti dėl ribų.
Dalį žmonių piktina katalikiškos procesijos mieste ar Chanukos žvakės įžiebimo ceremonija, kitus – vieša musulmonų malda. Padėti gali principas – gyvenk ir leisk kitiems gyventi.
Tačiau absurdiškai skamba garsus pasipiktinimas, kaip musulmonai Kaune drįsta prašyti santūriau elgtis jų maldos namų prieigose, nors labai panašūs reikalavimai, kuriuos išsako krikščioniškų maldos namų šeimininkai, paprastai nekelia prieštaravimo.
Suprantu ir Lietuvos totorių bendruomenės vadovų nerimą. Lietuvos žydų, stačiatikių (ortoksų) ar evangelikų reformatų konfliktų patirtis moko, kaip sudėtinga spręsti turtinius klausimus ir grįžti į konstruktyvų bendravimą. Ir tada „tikri vyrai“, reaguodami ir į ketvirtį amžiaus nuo Rugsėjo 11-osios teroro aktų, pradeda daryti savo „tvarką“.
Augaloti vyrai, kurių dalis užsidengę veidus, riaumojantys jų motociklai, grupei musulmonų taikiai meldžiantis šalia savo maldos namų ir „vyšnia ant torto“ – nupjauta kiaulės galva. Visa tai, norint įbauginti imigrantus, norint juos sumenkinti, pasityčioti iš jų religinių įsitikinimų. Paaiškinimai, kad esą kauniečiams paprasčiausiai baigėsi kantrybė, primena nacių smogikų pateisinimą per Krikštolinę naktį, kai buvo siaubiamos žydų parduotuvės. Taiki akcija? Visos detalės, elgesys yra akivaizdi psichologinio smurto demonstracija. Kaip ir kiaulės galva yra pastanga suniekinti religinę tradiciją.
Galima būtų suprasti protestą prie VRM ar Teisingumo ministerijos, prie tos pačios Kauno savivaldybės, atkreipiant dėmesį į besikaupiančias problemas. Tačiau „kiauliška“ protesto akcija yra ideali dovana visiems Lietuvos priešams, taip pat ir kvietimas fundamentalistinių sukarintų islamo grupių atstovams atkreipti dėmesį į mūsų šalį. Tokia protesto stilistika yra rusenančio laužo „gesinimas“ benzinu.
Religijų ekspertai sutaria, kad svarbiausia musulmonų bendruomenių radikalizacijos prielaida – konfliktai ir priešiškumas iš aplinkos.
Noriu tikėti, kad tai tebuvo idiotizmas ir noras pasipuikuoti, tačiau neturime pamiršti labai liūdnos patirties iš Rytų kaimynės, kur veikia garsi baikerių grupuotė „Naktiniai vilkai“. Ilgainiui ji tapo V. Putiną šlovinančiais smogikais, susidorojančiais su kitaminčiais.
Lietuvos teisėtvarka ir specialiosios tarnybos turėtų aiškiai atsakyti, ar panašus scenarijus negali vykti ir pas mus. Kitas dalykas – panašaus pobūdžio kritines situacijas suvaldyti būtų gerokai lengviau, jei Lietuva turėtų drąsų ir išmintingą prezidentą, kuris šioje situacijoje būtų galėjęs būti vienytoju ir pademonstruotų, kad rimtai priima savo priesaką kovoti už tai, kad būtų laikomasi Konstitucijos ir nė vienas žmogus nesijaustų žeminamas ir bauginamas, net jei jo pažiūros gerokai skiriasi nuo mūsų.
