Ją visi žino kaip nenuilstančią etnokultūros puoselėtoją, renginių vedėją, folkloro ansamblių vadovę, bardę. Biržų kultūros centro ansamblių „Siaudela“ ir „Dijūta“ vadovė bei Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Jūratė Garnelienė turi ir kitokį amplua. Ji etnokultūrą puoselėja ne tik šokiu, daina ir muzika, bet ir kasdienėje buityje.
Jautė didelę atsakomybę
Jūratė yra tikriausiai tipiška lietuvė moteris – ta, kuri negali gyventi rankų „neįmerkusi“ į žemę.
Ji ne iš tų, kuri galėtų gyventi daugiabutyje. Jai reikia savo kiemo, savo plotelio žemės, savo šiltnamio, židinio ugniai užsikurti.
Jūratė nustembanti, kai kas nors pasako, jog Biržuose nėra ką veikti. Mano, viskas priklauso nuo požiūrio. Ji pati netgi iš savo namų neišeidama turinti daug kuo užsiimti.
Gimusi Rokiškio rajone, mergaitė su šeima atsidūrė Biržų rajone, Kilučiuose. Jos mama Aldona buvo fermų vedėja, tėtis Lergertas – agronomas. Šeimoje augo trys vaikai.
Jauniausia šeimoje Jūratė buvo tėčio lepūnėlė, kuriai buvo leidžiama viskas.
Tėtė mirė, kai jai buvo trylika. Tuomet daug kas keitėsi – ji su dviem broliais turėjusi daug padėti mamai.
„Karves melžti išmokau. Vasarą dirbdavome kolūkyje. Dažydavome fermas, ravėdavome daržus, veždavome šieną“, – pasakoja Jūratė.
Vienas iš sunkiausių išbandymų buvo laikas, kai dar nepaskelbus Nepriklausomybės vyriausias brolis, vienas pirmųjų lietuvių bandęs išvengti tarnybos sovietų kariuomenėje, buvo sumuštas ir išvežtas į Čiukotką. Tuomet mamytė paliko ją, mokinukę, su broliu ūkininkauti, o pati išskubėjo į Rusiją.
„Mums liko visas ūkis. Jautėme didelę atsakomybę. Mama sugrįžusi nustebo – daržai žydėjo, gyvuliai buvo sužiūrėti. Ji net pajuokavo, kad gal dažniau reikia išvažiuoti“, – prisiminimais dalijasi Jūratė Garnelienė.
Reikia savo kiemo
Daug žemės darbų Jūratės Garnelienės šeima turi ne tik Kilučiuose, bet ir sodyboje Būginių kaime.
Kaip ir kiekvieną pavasarį, antrajame gyvenamojo namo aukšte pilna dėžių su jos pasėtais daigais. Moteris sako užsiauginanti viską dviem kieme esantiems jos ir mamos šiltnamiams – pomidorus, agurkus, baklažanus, patisonus, arbūzus.
Praėjusiais metais jų darže užaugo labai skanūs ir sultingi arbūzai, kuriuos noriai valgė ne tik šeimos nariai, bet ir svečiai.
Didžiausias Jūratės pomėgis ir aistra – gėlės. Jų pilni namai. Net lepios orchidėjos žydėti nenustoja.
„Mano dienos grafike rytai ir vakarai skirti augaliukams. Net ir vėliausiai sugrįžusi būtinai juos aplankau, apžiūriu, kas pasikeitė, kaip jie laikosi ir auga, palaistau“, – kalba moteris.
Net prie „Etnopastogės“ pastato Biržuose, kur jos darbo vieta, sukasė pievą ir įveisė darželį. Gėlių iš savo namų atsivežė pati, daug dovanojo jos vadovaujamo „Artrito“ klubo ansamblio moterys.
Pina juostas ir dainuoja
Jūratės mama Aldona Joneliūkštienė anksčiau ausdavo vadinamąsias kapas. Dukra ją išmokė ir juostas pinti. Tautinių juostų pynimo Jūratė išmoko studijuodama folkloro vadovų specialybę. J. Garnelienės pintomis aukštaitiškomis juostomis puošiasi jos vadovaujami folkloro kolektyvai „Dijūta“, „Siaudela“. Kai kurias juostas eksponuoja kartu su Biržų rajono tautodailininkais – sako laukianti, kada jai bus suteiktas tautodailininkės vardas.
Biržiečiai žino, kad Jūratė kuria muziką ir dainų žodžius. Muzikavimą su bardais ji vadina tikra sielos atgaiva.
Šiuo metu Biržų technologijų ir verslo mokymo centre J. Garnelienė studijuoja floristiką. Jai patinka pačiai gaminti puokštes – sako, šis užsiėmimas raminantis. Veikli moteris dažnai kuria įvairias etnokultūros šventėms skirtas dekoracijas.
Negana to, Jūratė planuoja mokytis kepti tortus. Taip pat pasimokyti anglų kalbos, kad būtų lengviau rengti tarptautinius projektus.
Svajoja turėti bičių
Į įvairias veiklas pasinėrusi moteris sako mėgstanti arbatą.
Mėgstamiausia – iš įvairių rūšių mėtų.
Praėjusiais metais iš mėtų, citrinos ir cukraus (jį galima keisti medumi) gamino sirupą. Dar labai vertina svarainių arbatą.
Šeimininkauti mėgstanti kultūrininkė randa laiko gaminti obuolių sūrius, rūkyti naminius lašinius, kumpius, iš perkamo naminio pieno daryti varškę, iš meškinio česnako, sutrinto su druska, gamina skanų persiladą.
Ir tai dar ne viskas. Jūratė iš medaus raugia midų, eksperimentuoja su pikiu.
Moteris svajoja kada nors turėti savo bitučių avilių.
Vis prisimena, kaip tėtis buvo bitininkas ir sugrįžęs iš darbo pietų pirmiausia eidavo apžiūrėti savo bitučių. Net be specialių apsaugų…
Vyną gamina ir iš dilgėlių
Šiuo metu moteris pievose renka pienes ir iš jų gamina vyną. Taip pat abiem mamoms daro įvairias užpiltines. Beje, jos labai geros išeina ir iš juodųjų serbentų lapų – sako, tinka trinti skaudamas vietas.
Vynas yra atskiras moters pasaulis ir eksperimentų dalis. Jį gamina iš visko, ką tik įmanoma užraugti. Iš žalių ir džiovintų obuolių, įvairiausių uogų, vaisių, net dilgėlių ir rabarbarų.
Vynas gaminamas nedideliais kiekiais ir skirtas šeimos nariams. Žinoma, gėrimas tinka ne tik svečią pavaišinti, bet ir lauktuvių kam nors įdėti. Beje, kaip ir dideliuose induose jos marinuoti įvairiausi daržovių miksai: sako, apvynioji gražia medžiaga ir gali vežti lauktuvių kokiam nors ansambliui, su kuriuo draugauji.
Augina šitaki grybus
Jūratė kartą internete rado informaciją apie šitaki grybų auginimą. Atsisiuntė grybų porų, jų užsiaugino šiltnamyje. Kadangi grybai labai patiko, dabar jų pasisėjo sodyboje esančiuose rąstuose.
Dar moteris mėgsta lieti žvakes. Ne bet kokias, o su levandomis ir įvairiausiomis žolelėmis. Taip pat atsisiunčia muilo masės ir pasigamina sau bei dovanoms įvairiausio muilo.
Gyventi sveikiau
Dabar Jūratė susidomėjo arbatos grybu, iš kurio gamina raugintą arbatą.
Sako, visi šitie dalykai pirmiausia yra tam, kad būtų galima gyventi sveikiau. Tarkim, net tepalą nuo uodų gamina pati iš ekologiško aliejaus ir pelyno arba gvazdikėlių. Sako, veikia netgi geriau nei chemizuoti purškalai.
Iš visų kelionių ar mugių ji būtinai parsiveža gintaro. Tikinti, kad jį nešioti sveika, apsaugo nuo įvairiausių ligų. Dažniausiai ji įsigyja įdomų neapdorotą gintaro gabalą.
Jūratės sutuoktinis per jį praveria siūlą ir moteris jį nešioja ant kaklo.
Be to, svarbu bendrauti su šiltais ir nuoširdžiais žmonėmis – nuo to irgi priklauso, kaip jautiesi.
Sveikatą reikia tausoti – to moteris linki ne tik sau, bet ir artimiesiems.
Perduoti idėjas ir grįžti prie ištakų
„Būna, kad vyras barasi, jog virtuvėje per daug sėdžiu“, – juokiasi Jūratė.
Sykiu ji džiaugiasi, kad abu su vyru Linu puoselėja etnokultūrą, muzikuoja, veda renginius, tad labai gerai supranta vienas kitą.
Jūratei patinka, kad jos pomėgius bei idėjas perima 30-metė dukra Ieva. Ir virtuvėje jos kartu ne tik marinuoja daržoves, gamina įvairius patiekalus. Labai smagu, kai abi maišo, vėliau kepa ir pjausto naminę duoną.
Jaunylė Goda anksčiau koncertavo mamos vadovaujamame ansamblyje, dabar lanko gimnazijos folkloro kolektyvą „Saulala“. Ji gražiai piešia, mėgsta kurti keraminius dirbinius.
Moteris įsitikinusi, kad etnokultūra Lietuvoje ne miršta, o kaip tik yra puoselėjama ir turi ateitį. Daugėja ją puoselėjančio jaunimo, kuriam negėda nešioti tautinius rūbus bei mokytis senų tradicijų, o atvirkščiai – jie tuo didžiuojasi.
„Pastebiu, kad dabar kaip tik vis labiau grįžtame prie savo ištakų“, – sako Jūratė Garnelienė.
