Pastaruoju metu spaudoje bei privačiuose pokalbiuose pažeriama daug negatyvo ligoninės atžvilgiu. Kalbama apie atsainų medikų požiūrį į neįtakingus pacientus, jų skirstymą pagal amžių bei išgijimo galimybes, klaidas diagnozuojant susirgimus. Girdi, jei esi senas ir paprastas kaimo žmogelis, nėra būtinybės labai stengtis. Užtat į Panevėžį nuvežtas, net ir socialiai apleistas ar apsileidęs, bus visapusiškai ištirtas, rūpestingai prižiūrėtas bei gydytas. O Biržuose…
Bandysiu skeptikams pateikti pavyzdžių, paneigiančių jų susidarytą nuomonę. Neseniai atsitiko man taip, kad skubiai teko gultis į ligoninę. Patekau į antrąjį vidaus ligų skyrių. Pirmas įspūdis: tviskanti švara, išvėdintos patalpos ir, svarbiausia, labai operatyvūs medikų bei pagalbinio personalo veiksmai. Kitą dieną vėlgi intensyvus gydymas bei vizitai į diagnostikos kabinetus. Regis, teko pabuvoti visuose. Palatoje buvome trise: 93, 86, 83 metų senjoros. Tarp kitko, nė viena iš mūsų giminių, draugų ar pažįstamų ligoninėje neturime. Taigi protekcijų jokių. Tačiau visos mėgavomės visapusišku dėmesiu, išskirtinai profesonaliu gydymu.
Maitinimas. Vėlgi nemažai kritikos sklando dėl maisto kokybės. Atseit ir neskanu, ir mažai. Tiesiog pasityčiojimas iš ligonių. Na kaip čia pasakius? Jei esi alkanas ir ne itin išrankus maistui, o iš namų skanėstų nėra kam atnešti, visai normaliai pasisotini. Man užtekdavo pusės porcijos. Suprantama, jauniems žmonėms, ypač vyrams, gal ir mažoka. Bet juk toks teskiriamas finansavimas, ir nieko čia nepadarysi. O meniu pagal turimas galimybes stengiamasi sudaryti kuo įvairesnį, kuo sveikesnį.
Maloniai nuteikia nepriekaištinga švara visur: koridoriuje, palatose, sanitarinėse patalpose. Ypač daug dėmesio palatoms, todėl jokių nemalonių kvapų. Viso personalo darbas sustyguotas kaip gerame orkestre. Kiekviena darbuotoja turi konkrečias pareigas ir stengiasi jas kuo geriau atlikti. Visą pamainą kone bėgte. Ir dar spėjančios ligoniui nusišypsoti, pasiteirauti, gal ko nors reikia, paglostyti žilą galvelę, paguosti.
Be viso kito, mums labai pasisekė, kad patekome į gydytojos V. Gasiūnienės rankas. Daktarė jauna, graži, mums į anūkes tinkanti. O jau dalykiška, dėmesinga. Arogancijos nė šešėlio, todėl nebijojome klausti, apsijuokti nuo netikusiai reiškiamo žingeidumo. Palaiminta šeima, išugdžiusi tokį perliuką pacientų džiaugsmui ir gerovei.
Nežinau, kaip ten kituose ligoninės skyriuose. Manau, kad gerų dalykų yra visur. Apie tai liudija ligonių, jų artimųjų padėkos. Teko girdėti gražių atsiliepimų apie padėtį slaugos skyriuje, pradėjus jam vadovauti gydytojui L. Sologubovui. Reikėtų mums, buvusiems ligoninės pacientams, dažniau garsinti gerus ligoninės administracijos, gydytojų, slaugytojų poelgius bei darbus. Jų kasdienybė labai įtempta, nelengva, todėl verta ne vien kritikos (kaipgi be jos?), bet ir gero žodžio, nuimančio stresą, suteikiančio naujų jėgų darbui.
Išėjau iš ligoninės besidžiaugdama pagerėjusia sveikata, jausdama nuoširdų dėkingumą visam šauniam personalui, o ypač mielai palatos gydytojai V. Gasiūnienei.
Vanda Kondrotienė
