Prieš trisdešimt penkerius metus buvau dvyliktokas ir stovėjau prie Aukščiausios tarybos gausiame bendraminčių būryje laukdamas, kol nuskambės stebuklingas ŽODIS. Pasaulyje, kuriame nebuvo ne tik socialinių tinklų, bet ir interneto, gelbėjo kolonėlės, per kurias galima buvo girdėti, kaip kuriama istorija. Kiekvieno deputato pozicija buvo skelbiama atskirai ir dažniausiai galėdavome ploti, tik kelis kartus nuaidėjo atodūsis, kai buvo skelbiama, kad politikas „susilaiko.“
Žodžio „Nepriklausomybė“ įsikūnijimas buvo KELIAS. Nors širdis dainavo, kai jau tą vakarą „Panoramos“ diktorius, kalbėdamas apie tai, kaip reaguoja Maskva, tai pavadino „užsienio naujienomis“, tačiau net ir būdamas abiturientu, supratau, kad gyvenimas radikalių permainų laikais toli gražu nėra paprastas. Ekonominė blokada, žudynės Medininkuose, kruvini Sausio įvykiai, pučo Maskvoje spazmai, pri(ch)vatizacijos ir „turgaus“ epocha, demoralizuojantis jausmas, kad esi prašalaitis Europoje, integracijos skausmai. Kai atkūrus Nepriklausomybę skambėjo pranašystė, kad laukia keturiasdešimties metų klajonės, ji atrodė ekscentriška ir „pritempta.“
Šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nebėra vietos išglebusiems, tiems, kurie slepiasi už kitų nugarų. Viena iš svarbiausių žinių visam pasauliui, kurią paskelbė karas Ukrainoje – dabar didvyrių valanda. Laikas, kai žodžiai ir darbai, laisvės siekis ir ryžtas kautis už tai, kas brangu, privalo sutapti.
Vis mažiau laiko smiltelių liekant keturiasdešimtmečio klajonių „smėlio laikrodyje“, Šventojo Rašto žinia, kad laisvei įtvirtinti reikia bent dviejų naujų kartų, skamba itin įtikinamai. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano dukra gimė jau Nepriklausomoje Lietuvoje ir ji jau priklauso vienai iš tų kartų, kuriai nebekyla noras vis matuotis – kiek toli nuo sovietmečio nukeliavome. Ne mažiau svarbu – nėra jokios priežasties panirti į nostalgiją praeičiai. Nes visiškai suprantu tuos, kurie, prabilus apie XX amžiaus antrą pusę, su gilia simpatija prisimena jaunystės laikus. Sunkumai, aplinka pasimiršta, bet lieka svajonių, draugysčių, patirtų nuotykių prisiminimai. Labai paprasta supainioti nostalgiją jaunystei su idealizuotais atsiminimais apie tuos laikus, kai akys geriau matė, kojos buvo eiklesnės, širdis „karštesnė.“
Galima drąsiai sakyti, kad laisvė „susisuko lizdą“ Lietuvoje. Geriausiai tai įsisąmonini, kai kalbiesi su pavergtoms tautomis ar tais, kurie dar yra savosios Nepriklausomybės įtvirtinimo kelyje ir su pavydu žavisi tuo, prie ko mes jau pripratome, kas mums jau tapo savaime suprantamais dalykais. Lietuva tapo NAMAIS, kuriais jau galime didžiuotis, kurie leidžia ir mums Europoje jaustis ne prašalaičiais, bet visaverčiais bendrasavininkais.
Egzistencinė grėsmė šiandien sutelkė Senuoju vadinamą žemyną. Ar to pakaks? Ar atsispirsime bandymams sugriauti šią vienybę?
Natūralu, kad lieka daug vidinių problemų. Gyvename greitai kintančiame pasaulyje, kuriame sparčiai keičiasi ir žmonių poreikiai, gyvenimo standartai, pomėgiai, lūkesčiai. Žilstanti visuomenė susiduria su specifiniais iššūkiais, technologijų sparti raida turi tiek šviesią, tiek tamsią puses. Tačiau tikrai turime, ką branginti ir dėl ko stengtis.
Nors jau vis daugiau sričių Lietuvoje pradeda vyrauti Nepriklausomybės kartos, tačiau savo valstybės atkūrimas didžiajai visuomenės daliai vis dar gyva patirtis. Ji nepaprastai svarbi ir leidžia mums būti gerokai turtingesnių, didesnių ir nepalyginamai ilgesnę valstybingumo istoriją turinčių valstybių mentoriais. Mes nepamiršome, kad už laisvę būtina kovoti, kad būti laisvam – tai nuolat žengti per išbandymų žaizdrą.
Bene pirmą kartą per visus trisdešimt penkerius atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės laikus jaučiau, kad turime istorinę MISIJĄ. Prilygstančią tai, kai kažkada mūsų tolimi protėviai apgynė Europą nuo mongolų – totorių invazijos.
TVIRTYBĖ. Svarbu akcentuoti šį žodį. Nes šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nebėra vietos išglebusiems, tiems, kurie slepiasi už kitų nugarų. Viena iš svarbiausių žinių visam pasauliui, kurią paskelbė karas Ukrainoje – dabar didvyrių valanda. Laikas, kai žodžiai ir darbai, laisvės siekis ir ryžtas kautis už tai, kas brangu, privalo sutapti.
Globalizacijos, ekonomikos ir politikos atskyrimo, komfortiško snaudulio, gyvenimo prisiminimais laikas baigėsi. Vėl išaušo Europos, taip pat ir mūsų joje, valanda. Šiandien labai sunku pasakyti, kokia ji bus. Galima griebtis už galvos, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų (juos atsimena vis mažesnė žmonijos dalis) pasaulis neatrodė toks beprotiškas. Kita vertus, diagnozės įvardijimas, nors ir nesustabdo ligos, bet gali aktyvuoti kovą su ja.
Tikrai svarbu, kad šiandien Lietuva jau yra daug patirties sukaupusi. Turinti ką puoselėti ir dėl ko kovoti valstybė.
Esminis skirtumas su Miuncheno ar Jaltos suokalbių laikais yra tai, kad nei mes, nei Ukraina nesame vieni. Egzistencinė grėsmė šiandien sutelkė Senuoju vadinamą žemyną. Ar to pakaks? Ar atsispirsime bandymams sugriauti šią vienybę?
Nežinau. Tačiau bene pirmą kartą per visus trisdešimt penkerius atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės laikus jaučiau, kad turime istorinę MISIJĄ. Prilygstančią tai, kai kažkada mūsų tolimi protėviai apgynė Europą nuo mongolų – totorių invazijos. Visi norėtume, kad šįsyk ryžtas, drąsa, sutelktumas, tvirtybė būtų tokia jėga, kad sustabdytume naujuosius barbarus. Duok Dieve, be naujų kraujo upių.
Tvirtai žinau tik tai, kad dabar ne laikas nusivilti. Esame laisva valstybė galingiausiame pasaulio žemyne, kuris, regis, vėl pradeda prisiminti savo stiprybę.
Būtent tai ir švęskime šią Kovo 11-ąją.
Andrius Navickas
