Prie galingų ąžuolų sienos prigludęs kiemas su žemės ir vandens augalų žydėjimu, žalčių maudynėmis, vasariniu anūkų klegesiu. Tai skubios pagalbos medikės Zitos Burbulienės ir jos vyro Daliaus šeimos namai.
Biržų miesto pakrašty nutįsusios gatvės vardas asocijuojasi su čaižančiais vėjo gūsiais. Net mintys nekyla, kad Vėjo gatvėje galima rasti užuovėją – keliolikos arų žalią salą, saugančią žmones ir nuo gyvenimo skersvėjų, kasdienybės audrų.
Sodybos aplinka – galimybė atsigauti po ekstremalių situacijų kupino ir daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančio slaugytojos Zitos Burbulienės darbo greitosios medicinos pagalbos tarnyboje.
Felčerės mokslus baigusi Zita iš karto pradėjo dirbti Biržuose – poliklinikoje, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. Dešimt metų dirbo „greitosios“ padalinio administratore – anot medikės, ir budėjo, ir popierius tvarkė. Dabar jau dvejus su puse metų ji dirba tik budėjimuose – važiuoja į iškvietimus, avarijas, gaisrus, kitas nelaimių vietas, lydi į respublikines ligonines pervežamus ligonius ir gimdyves.
„Grįžti po budėjimų, kurių gi visokių būna… Sunkiai paleidžia emocijos – vis sukasi mintys apie įvykius, žmones… Darbas aplink namus padeda nusiraminti“, – kalba skubios medicinos pagalbos medikė. Vaikštant po jos kiemą pamažu rimsta mintys, akys ryškiau skiria spalvas, regi vis daugiau augalų. Jie prigludę ir netikėčiausiose vietose, susiviję tarpusavy, užsikabaroję ant atramų, žiedais mirksi iš pilkų statulėlių.
Namus rinkosi, kad būtų vietos gėlynams
Daugiabučiame name gyvenę Zita ir Dalius Burbuliai atskirą būstą nusipirko prieš aštuonerius metus. Pasak Zitos, perkant žiūrėta ne tiek į namą, kiek į sklypo dydį – kad būtų vietos gėlynams. Iki tol gėlės klestėjo sodų kvartale.
Vėjo gatvės penkiolikos arų sklype daugiau nei pusę žemės užėmęs daržas atėjus naujiems gyventojams „susitraukė“.
„Penkios vagytės bulvių, yra morkų, svogūnų lysvės, česnakai užderėjo. Šįmet ir artišokus sodinau – gerai auga“, – šeimos daržą rodė šeimininkė. Artišokai klesti prie ajurvedos medicinoje naudojamo daugiamečio augalo dumplainio. Jo gardžios geltonos uogos byra po egzotiškojo artišoko žiedais.
Sodyboje yra ir raganių bei hortenzijų, jų apsuptyje žaliuojančių prieskoninių augalų. Pakeltoje lysvėje su cukinijomis vyniojasi nasturtos.
„Mane vis labiau traukia senovinės gėlės“, – sako Zita. Jos valdoje – kone visos gėlės daugiametės. Vienmečių – viena kita. Augalus sodina taip, kad sodyba žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Pavasarį kiemas apsipila bijūnų grožiu, žydi širdžiai mielos alyvos, rausvais žiedais pakeri rojaus obelaitės.
Artėjant rugsėjui visu grožiu tebesipuikuoja įvairių rūšių hortenzijos, žydi ir šįmet labai greitai žiedlapius barstančios rožės, sidabražolės, ežiuolės, gražuolis pūslenis. Žiedų kekėmis apkibęs drugelių medis, už jo – lyg debesis klesti kemeras.
Daugybės augalų, matytų Burbulių kieme, neįmanoma išvardyti. Visi jis kažkaip radę savo vietą – natūraliai prigludę prie kiemo statinių, medžių, krūmų, tvenkinio pakrantės ir ramiai pritraukiantys žvilgsnį.
Kiemą aplanko ir žalčiai.
„Ateina nusimaudyti“, – sako Zita, kone kasdien tvenkinyje, kur žydi lelijos, lankosi antys, matanti žalčių. Maudosi jie ne po vieną – kartais ir po keturis.
Džiaugsmas anūkams, „užuojauta“ vyrui
Dabar Vėjo gatvės sodyboje iš senųjų augalų likusi tik kriaušė, dvi pušys ir du lazdynai. Tačiau vaismedžių netrūksta.
„Yra obelų, slyvų, vyšnių, trešnių, auga persikas, nektarinas“, – rodo svetinga sodybos šeimininkė.
Tarp gėlynų, dekoratyvinių medžių ir vaismedžių – atskiros „salos“ su sūpuoklėmis, hamaku, kepsnine, šašlykine.
„Kartą per savaitę viską apeini, tai nespėja apželti. Tik Daliui sunkiau – jam pikta, kai tenka tuos mano „rutulius“ (žemę apie augalus) apipjauti. Tai visi jį labai užjaučia“, – juokiasi Zita. Iš tiesų tai ji ir sutuoktinis – gera komanda. Pasak Zitos, vyras viską moka, jam esą tereikia pasakyti, ką daryti.
Tačiau ir sutuoktiniui kyla gerų idėjų. Pavyzdžiui, sodybos pakraštį apsodinti kukurūzais – Daliaus mintis. Kanai jau esantis įprastas dalykas, o štai kukurūzai ne tik gražiai atrodo. Jų burbuoles labai mėgstantys anūkai.
Du sūnus išauginę Burbuliai – devynmetės Medos, keturiolikmečio Tito ir dvylikamečių dvynių Mato ir Nojaus seneliai. Kuršėnuose gyvenanti Meda – sūnaus Mariaus dukra, berniukai – Vilniuje gyvenančio Audriaus atžalos.
Šią vasarą anūkai Biržuose gyveno tris savaites. „Mes su kitais seneliais visada tariamės, kada vieniems ar kitiems atostogauti, kad vaikus galėtume prižiūrėti“, – sako Zita. Vaikams, ypač berniukams, Biržuose labai patinka. Ir seneliai turi ką veikti.
„Valgio ruošimas, skalbimas, tvarkos palaikymas – tik spėk suktis. Apie gėlynus eiti nėra kada. Tai paskui tikrai jau buvo, ką ravėti“, – smagiai kalba močiutė.
Šiais metais jiedu su vyru ir prie jūros nevažiavo, su anūkais norėjosi daugiau pabūti. Prisipažįsta, kad nebuvę ir didelės pajūrio traukos. Abiem labiau patinka žalia aplinka, miškas. Burbuliai – aistringi grybautojai, žinantys Biržų girios takus. Žiemą abu važiuoja į Užušilių mišką – pasivaikščioti, gamtoje kavos išgerti.
Laimė – ne padėkoje
Sunku patikėti, kad jaunatviškai atrodanti, visus darbus atlikti spėjanti moteris kadaise turėjo mokytis vaikščioti, kalbėti. Tai buvo daugiau nei prieš 20 metų, kai medikę paguldė erkinis encefalitas.
„Šaukšto negalėjau išlaikyti, ilgai negalėjau ilgesnių atstumų eiti… Turiu dabar „skiepą“ visam gyvenimui“, – sako moteris. Ji savo darbe ne sykį yra susidūrusi su įvairiomis reakcijomis po vabzdžių įkandimo.
Vienas atvejis labai įstrigęs, kai teko gelbėti gal viso spiečiaus sugeltą moterį.
„Visa geluonimis nusėta ji atrodė kaip „ežys“ – traukiau geluonis iš veido ir kūno, leidau adrenaliną ir viską, ką tik turėjau nuo alergijos. Moteris liko gyva“, – atsidūsta prisiminimo užklupta medikė.
Ji bendrauja su buvusia ilgamete kolege, aistringa gėlių mylėtoja Regina Grundeliene. Abi kartu greitosios pagalbos tarnyboje budėjusios moterys dabar dalijasi gėlininkystės žiniomis.
„Ne tokioje tarnyboje dirbu. Kai nutinka kas blogo, žmogus ne apie atsilyginimą ar dovanas galvoja“, – sako medikė, paklausus, ar gėlynuose nėra dėkingų pacientų dovanotų augalų.
Ir padėkų savo darbe skubios pagalbos medikai sulaukiantys labai retai.
„Svarbiausia gerai jausti pačiam – kad žmogui padėjai, kad pavyko laiku ir gyvą į ligoninę nuvežti. Laimė – ne padėkoje“, – sako daugybę ekstremalių situacijų patyrusi ir geras emocijas kuriančią namų aplinką puoselėjanti medikė.
