Daugelis tėvų pastebi, kad žengiantis į paauglystę vaikas (10-11 m.) tampa uždaresnis su suaugusiais, vengia kartu leisti laiką, o vyresnius paauglius apskritai sunku įtraukti į bendras šeimos veiklas ir net pasikalbėti. Kodėl taip nutinka ir kas padeda paskatinti paauglius daugiau laiko praleisti su tėvais?
Paklusnumo santykis keičiasi į lygiavertį bendravimą
„Paaugliai dažnai tėvams prieštarauja, atsikalbinėja ar nesikalba, nes šiame etape jiems ypač svarbus savarankiškumo poreikis, priklausymas grupei, savo tapatybės atradimas ir vertybių išsigryninimas. Tam, kad galėtų žengti į savarankišką suaugusiojo gyvenimą ir rasti savo kelią, paauglys turi atsiskirti nuo tėvų, o tai vyksta demonstruojant kitokią nuomonę, eksperimentuojant su drabužiais ar pan., – sako Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė. – Nepaisant to, paaugliui tėvai labai reikalingi, jam svarbu jausti palaikymą, padrąsinimą, būti išgirstam ir suprastam.“
Tėvai autoritetais savo vaikams (nepriklausomai nuo jų amžiaus) išlieka visą laiką. Nors paaugliai ne visuomet sutinka su tėvų nuomone, nenori paklusti, kartais, atrodo, net negirdi, tačiau jie, kaip ir mažesni vaikai, saugiai jaučiasi, kai žino aiškias taisykles, o į jų nuomonę yra atsižvelgiama.
Paauglystėje įprastas paklusnumo santykis (suaugęs pasako ir vaikas daro) turėtų pasikeisti į bendravimą, kai yra tariamasi, derinamasi, diskutuojama ir išklausoma vienas kito nuomonė. Norint, kad paaugliai su tėvais būtų atviresni ir praleistų daugiau laiko, reikėtų atkreipti dėmesį, kaip yra bendraujama tarpusavyje, ir pereiti į lygiavertiškesnį santykį, būdingą suaugusiems.
Nori žinoti, kad tai, ką daro, tėvams tinka ir patinka
„Labai svarbu, kad paauglys šeimoje jaustųsi lygiavertis, galintis pasirūpinti, pavyzdžiui, pirkiniais, pagaminti vakarienę, suorganizuoti savaitgalio išvyką, rasti tinkamiausią kelionės maršrutą ir kt. Galimybė imtis iniciatyvos labai padeda įsitraukti į bendras šeimos veiklas – kai žinai, kad tavo indėlis svarbus, norisi būti kartu“, – atkreipia dėmesį J. Baltuškienė.
Įtraukti paauglius į pokalbius ir išgirsti jų nuomonę lengviau, kai pamokymai, moralai ar nurodymai keičiami diskusijomis, klausiant, pavyzdžiui, „Ką tu apie tai galvoji?“, „Kaip toje situacijoje būtum tu pasielgęs?“.
Tuo tarpu nuolat girdėdami kritiką, klausimų laviną tarsi apklausoje ar moralizavimą paaugliai dažniausiai užsisklendžia, atsakinėja vienu žodžiu ir stengiasi kuo greičiau užsidaryti savo kambaryje. „Jie tikrai nenori girdėti nuolatinių priekaištų, kaip viską blogai daro, nieko nepasieks ir pan. Paaugliai nori žinoti, kad tai, ką daro, tėvams tinka ir patinka. Todėl labai svarbu kuo dažniau įvertinti tai, kas vaikui pavyko – pirmiausia pastebėti ne dvi klaidas, bet aštuonias teisingai atliktas užduotis, kad šiandien nesusipyko su broliu, neragintas išnešė šiukšles,“ – pabrėžia Paramos vaikams centro psichologė.
Reikia nuoširdaus dėmesio
Norint, kad paaugliai kalbėtųsi, labai svarbu parodyti, kad suaugę juos supranta.
Aiškinimus, kad, pavyzdžiui, būtina mokytis, elgtis vienaip ar kitaip, naudinga pakeisti klausimais: „Kodėl nenori mokytis?“, „Kodėl nematai prasmės lankyti būrelį?“, „Kas sunku ir nesiseka?“. Tokiu būdu paauglys jaus, kad jis tėvams rūpi ir kad yra svarbus.
„Konsultuodami vaikus ir paauglius pastebime, kad visiems labai reikia nuoširdaus dėmesio, dažniausiai jie tik nori būti išklausyti.
Tad primename tėvams, kaip svarbu rasti laiko ir atsitraukus nuo visų reikalų įdėmiai klausyti, ką sako paauglys. Nepertraukinėkite pokalbio skambučiais, kitų šeimos narių ar darbo reikalais, o paauglio žodžių – su savo nuomone ar pamokymais. Pakanka priminti, kad girdite, ką jis sako, ir pabrėžti, kad jums rūpi. Plačiau pasitarti su psichologu dėl asmeninės situacijos galima „Tėvų linijoje“ (8 800 900 12)“, – rekomenduoja J. Baltuškienė.
