Viena iš trijų Biržų rajone dirbančių laikinųjų globėjų yra pedagogė Regina Žemaitienė. Daug metų ji dirbo vaikų ugdymo įstaigose. Net ir artėjant pensijai sako jautusi, kad dar turi jėgų ir gali vaikams duoti kažką naudingo. Taip pat norėjusi atiduoti pačios kadaise gautą gerumo duoklę, nes Sibire tremtinių šeimoje gimusią ir į Lietuvą parvežtą mergaitę užaugino teta.
Regina ir Saulius Žemaičiai ryžosi į savo namus ir gyvenimą priimti į bėdą patekusius vaikus.
Moteris tikina, kad tai yra ir sudėtinga, ir lengva. Svarbiausia, anot jos, vaikui suteikti kuo geresnes tikrų, šiltų ir jaukių bei laukiančių namų aplinką atitinkančias gyvenimo sąlygas. Kai vaikai jaučiasi gyvenantys ne valdiškoje įstaigoje, o namuose, jie ir kitaip elgiasi bei priima globą.
Reikia ir taisyklių, ir tam tikros laisvės
Laikinieji globėjai dėl tam tikrų aplinkybių iš šeimos paimtus vaikus gali globoti metus, išimtinais atvejais – pusantrų. Vėliau arba nepilnamečiai grąžinami į šeimą, arba jiems nustatoma nuolatinė globa.
Birželį suėjo penkeri metai, kai Regina Žemaitienė yra laikinoji globėja. Per tą laiką buvo laikinai priglaudusi 24 sudėtingoje gyvenimo situacijoje atsidūrusius mažuosius.
Vieni vaikai pas laikinus globėjus pabūna vos kelias dienas, kiti išbūna visą skirtą laiką. Kai kurie į laikinąją globą patenka ir du, ir tris kartus. Sako, tie vaikai, kurie pas ją buvo gyvenę, jau žinodami, kur važiuos, nebesibaimina, nes žino, kad „pas Reginą bus gerai“.
Jaukiuose, dideliuose šeimos namuose pilna žaislų, laukia jaukūs kambariai, šilta lova, gardus ir sotus maistas.
Pašnekovė sako, kad į laikinąją globą patekę vaikai neįprastai greitai aklimatizuojasi. Gal jie jau ne kartą buvo patekę pas senelius, kaimynus, tad naujoje vietoje greitai apsipranta.
Sunkiausia buvo surasti kalbą su ukrainietės mamos vaikais, kurie kelioms dienoms buvo patekę dėl to, jog mama turėjo gultis į ligoninę.
„Gal todėl, kad jie buvo patyrę stresą bėgant iš karo apimtos šalies. Be to, iš mylinčios ir besirūpinančios mamos rankų pateko į svetimo žmogaus rankas“, – svarstė R. Žemaitienė.
Bet tiek su šiais, tiek kitais mažaisiais moteris sako suradusi bendrą kalbą ir gebėjo suartėti su jais. Svarbiausia, anot globėjos, duoti suprasti, kad yra tam tikros taisyklės, bet sykiu duoti ir tam tikros laisvės.
Globėja pasakoja, kad dalis tėvų, iš kurių tenka laikinajai globai paimti vaikus, pasitaiso. Į namus visam laikui sugrįžta 70 procentų pas ją pabuvusių vaikų. Deja, kita mažųjų dalimi turi ilgesniam laikui pasirūpinti valstybė, jie patenka į nuolatinę globą.
Mama laiko nerado
Jauniausias priglaustas R. Žemaitienės vaikutis buvo vos pusės metų amžiaus.
Vyriausias, kurį teko globoti, buvo 17-metis.
Šiuo metu jos namuose yra globojamos dvi mergytės.
Jos turi specialiųjų poreikių, stipriai neįgalios. Mamai iki šiol greičiausiai rūpėjo kiti dalykai, nes vaikams net nebuvo nustatytas neįgalumas ir jo dydis, nenustatyta tėvystė. Tuo pasirūpinti teko globėjams.
„Tikrai mamai nėra laiko. O mes ir jos vaikus auginame, ir kitiems reikalams turime laiko bei jėgų“, – kalbėjo globėja.
Moteris sako, kad auginant globojamus vaikus jiems tenka skirti daugiau dėmesio, nei buvo skiriama saviems. Tenka bendrauti su Globos centro darbuotojais, biologiniais tėvais, vesti pas psichologus, kitus specialistus, lankyti seminarus. Kai kuriais atvejais teko kasdien vaikščioti į mokyklą ir vedžioti globojamus vaikus.
„Darbo 24 valandos per parą 7 dienos per savaitę. Ir suserga, ir su policija problemų turi. Visko būna…“ – pasakojo ji.
Mintyse tenka paleisti
Pašnekovė neslepia, kad prie globojamų vaikų jų šeimos nariai prisiriša. Ir vaikai tarsi konkuruoja dėl globėjų dėmesio ir meilės. Pribėga, apkabina, prisiglaudžia.
„Prisirišame prie to vaiko. Atsiranda tas ryšys. Bet žinome, kad reikės atsisveikinti. Laikas gydo – po kiek laiko tuos vaikučius mintyse paleidi, nes su kitais vaikais atsiranda kiti rūpesčiai“, – kalba laikinoji globėja.
Kaip į šią veiklą žiūri šeima? Moteris pasakojo, kad ją vyras labai palaiko. Kol gyveno tėvų namuose, daug talkindavo ir sūnus. Veiklai pritaria ir Kaune gyvenanti dukra.
Pas senelius atvažiuoja dvi anūkės, kurios dėl dėmesio ir meilės konkuruoja su globotiniais.
Jei reikėtų apsispręsti, ar antrą kartą rinktis šią veiklą, pašnekovė sako tikrai kartotų tą patį. Tik gal apsispręstų tai daryti gerokai anksčiau, kai žmogus esi jaunesnis.
Kodėl Biržų rajone yra tik dvi vaikų šeimynos ir nedaug nuolatinių globėjų? Kodėl šeimos nenori prisiimti tokios pareigos – globoti svetimus vaikus?
Regina svarsto, kad greičiausiai tam nelabai palankūs įstatymai.
„Vaikus gali imti tik iš idėjos. O kai pasiimi vaiką, ir tave nuolat tikrina, kontroliuoja, sudėtinga. Tiesa, Biržuose ir globos centras, ir savivaldybė į mus žiūri geranoriškai. Bet valstybės požiūris ir įstatymai ne visuomet palankūs globėjams“,- sakė ji.
Dar moteris labai prašė padėkoti savo kaimynėms Onutei, Pranutei, Marytei ir Violetai. Jos padeda ir palaiko, kaip gali – ir vaisiais vaikus vaišina, ir saldainiais, ir drabužėlių parūpina, padeda nuvežti, kur reikia.
„Kai matai ir jauti, kaip tave žmonės palaiko, jautiesi labai pakylėtas“, – kalbėjo globėja.
