Tamsųjį lapkritį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vyksta šviesūs susitikimai, kuriuose kalbama apie skaudžias tremties patirtis, žmogaus galią išlikti, prisiminti, išsaugoti. Edukacinėje programoje „Sulaužyti Biržų krašto žmonių likimai“ pristatoma muziejaus ekspozicija, interaktyvioje lentoje esantis Biržų tremtinių „Likimų žemėlapis“, prisiminimai, rezistencinės kovos faktai, Broniaus Krivicko (pa)likimas. Bene labiausiai veikia juodas futliaras, kuriame į tėviškę 1990 metais iš Sibiro grįžo tremtinių kauleliai. Ir skaudieji tremties archetipai, užfiksuoti nuotraukose: plukdomi sieliai, šunų kinkinys Šiaurėje, laidotuvės, tremtinių kapai, sutvarkyti pagal lietuviškus papročius. Tremtiniai vis dar sapnuoja gyvulinių vagonų bildesį, beldimą naktį, badą ir šaltį. Antroje dalyje – tremtinių prisiminimai. Iki graudulio tos atminties skeveldros. Nustebino mokinių tyla, klausymas, kai prisiminimais dalinosi Vytautas Linkevičius, Danguolė Žiūkienė, Vidutis Gasiūnas. Pabaigoje – vaidybinio filmo „Tarp pilkų debesų“ fragmentai.
Į muziejaus kvietimą dalyvauti edukacijoje atsiliepė Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos mokytojos Julita Gabriūnė ir Neringa Simonavičienė, dar laukiam Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytojos Dominykos Tribienės su gimnazistais. Tai, ko gero, geriausia jubiliejinė dovana Biržų tremtiniams, kai matai atminties tęsinį, kai viliesi, kad mūsų vaikų neištiks Ukrainos vaikų likimas. Beje, į klausimą, kodėl vis dar reikia kalbėti apie tremtį, mokiniai pirmiausia ir kalba apie Ukrainą – tremtis vis dar šalia. Kaip brangiausias išgyvenimas išliks atminty „Atžalyno“ devintokės žodžiai „Ar galiu Jus apkabinti?“, kai Danguolė Žiūkienė susigraudino, pamačiusi filmo sceną su verkiančiu kūdikiu ir prisiminusi savo dviejų mėnesių sesutės verksmą vagone į tremtį.
Iš Biržų politinių kalinių ir tremtinių istorijos
1988 metų lapkričio 16 dieną buvo įkurtas Tremtinių klubas, pirmuoju pirmininku išrinktas Vytautas Linkevičius. Su pagarba ir dėkingumu prisimename visus buvusius lyderius: Vytautą Venslovą, Imantą Kalėją, Sigitą Arminienę, Birutą Statkonienę. Nuo 1996 iki 2022 metų filialui vadovavo Danguolė Žiūkienė.
Didžiausias rūpestis, be abejo, buvo tremties, partizaninių kovų vietų įamžinimas. Bendradarbiaujant su Lietuvos genocido ir rezistencijos centru, su Biržų savivaldybe, su žuvusiųjų artimaisiais pastatyti memorialai Švyturio gatvėje, Biržuose, Papilyje, paminklai Gerkiškėse, Vabalninke. Kaip ir visoje Lietuvoje, – kryžiai, koplytstulpiai, žymenys, sutvarkytos kapavietės, atminimo lentos – taip paženklintos istorinės vietos. Antra veiklos kryptis – renginiai: Birželio 14-oji, sąskrydis Ariogaloje, žygiai partizanų takais, valstybinių švenčių minėjimai, įvairios akcijos.
Padaryta tikrai daug. Deja, Biržų tremtinių skaudžiai mažėja. Tai liudija ir choras „Tremties aidai“, kuriam nuo įkūrimo pradžios (1990 metais) vadovauja Laimutė Aukštuolienė, kilnios dvasios žmogus, įveikusi savo negandas, stiprinanti tremtinius. Nes choro repeticijose išdainuojamas ir išsakomas tas nenumaldomas ilgesys, ta graužianti mintis, kokia būtų Lietuva, jeigu sovietai nebūtų atėmę tautos laisvės ir normalaus gyvenimo.
Jubiliejaus proga svarbu prisiminti išėjusius, tiek metų buvusius šalia. Tuos, kuriems svarbu buvo ne tik prisiminti, bet ir dalintis tiesa, kurti, dalyvauti renginiuose: Erena Aukštuolienė, Aldona Černiauskienė, Povilas Stakionis, Bronius Skiauterė, Pranė Nauburienė, Valentinas Dagys, Jonas Morkūnas, Viliusė Baltušienė, Irena Čeponienė, Arvydas Aukštuolis, Algis Valiulis, Lena Kaziliūnienė, Gražina Navalinskienė, Petras Kaupas.
Šiandien labai svarbus gyvųjų tremtinių liudijimas. Ir jie susitinka, jiems rūpi Lietuva, kurios ilgėjosi, jiems baisu dėl propagandos, kuri pavergia žmonių protus. Šiandien, prislėgti metų, ligų, netekčių, jie vis dar yra Biržų filialo gyvastis: Marija Dagienė, Vidutis Gasiūnas, Violeta Tušinskienė, Arvydas Plepys, Felicija Karpalova, Irena Džiūvienė, Genovaitė Kubilienė, Emilija Žalienė, Zita ir Petras Ladygos, Velta Kalėjūtė, Janina ir Bronius Žitkevičiai, Petras ir Gražina Motiejūnai.
Kokia jubiliejų prasmė?
2023 metus LR Seimas paskelbė Politinių kalinių ir tremtinių metais, nes nuo didžiojo masinio trėmimo 1948 metais praėjo 75-eri. Visų jubiliejų siekiamybė yra atkreipti dėmesį, suaktualinti tą sritį ar asmenybę. Karas Ukrainoje, atrodytų, yra stiprus argumentas, kad reikia kalbėti, prisiminti, neprarasti budrumo. Deja, politinių priešpriešų, beprasmiškos žodienos ir nuolatinio dejavimo, kaip viskas blogyn, fone metai baigiasi nestabtelėję prie svarbių datų.
Tremties jubiliejai yra tik pačių tremtinių ir jų bičiulių reikalas. Belieka džiaugtis Biržų šaulių kuopos jaunaisiais šauliais, dėkoti kuopos vadui Vidučiui Šeškui, mokytojai Ingai Arlikevičienei. Ačiū Biržų miškininkams, seniūnams už istorinių vietų priežiūrą. Ačiū už praeitį buvusiam miškų urėdui Romanui Gaudiešiui ir specialistei Jurgitai Bruniuvienei, dėkui, kad informaciniai stendai Biržų girioje (2013) budi atminties sargyboje.
Džiugu, kad jubiliejiniame renginyje pirmą kartą bus parodytas Biržų kultūros centro specialistės Audronės Dambrauskienės sukurtas videopasakojimas apie Laisvės ir tremties vietų įamžinimą Biržų krašte.
Tik liūdnai skamba klausimas: „Ko jums dar reikia?“ Tai kaip ir nieko. Tik sąžiningo, gyvo santykio su istorija. Tai ne mažiau svarbu už gatves, kelius, viešąsias erdves ir tūkstantmečio projektus. Bet tai daug sunkiau.
Irutė Varzienė, gimusi tremtyje, Biržų krašto muziejus „Sėla“
