Jau beveik metai, kai į Biržų rajoną po ilgų Airijoje praleistų metų gyventi atvyko jauna pora. Jie apsigyveno senoje sodyboje Latvelių kaime ir jaukinasi šalia įsigytą buvusią mokyklą.
„Mėgaujamės prabanga įsigilinti į save, gyventi šia diena ir ryte geriant kavą ramiai stebėti po mūsų sodą vaikštančias stirnas bei nusiskinti kvepiančią braškę iš savo daržo“, – sako 34 metų Ieva ir 37 metų Julius Kaveckai.
Turėjo gerą reputaciją
Ieva ir Julius susitiko svetimoje, bet kurį laiką jiems artima tapusioje šalyje – Airijoje.
Ieva kilusi iš Mažeikių rajono Plinkšės kaimo. Į Airiją su mama išvyko, kai jai buvo 16 metų. Tiek pat metų gyveno šioje šalyje.
Vienu metu Ieva dėl studijų turėjo persikelti gyventi į kitą vietą. Tad paskelbė, kad išnuomoja savo kambarį. Į jį atsiliepė aštuonerius metus Airijoje gyvenęs biržietis Julius. Taip pora susipažino ir pradėjo bendrauti. Po kiek laiko apsigyveno kartu, vėliau – susituokė.
Pora Dubline sukūrė savo verslą – kompiuterių ir mobiliųjų telefonų remonto parduotuvę. Didelę patirtį turintis Julius užsiimdavo kompiuterinės technikos remontu. Su viešbučių, restoranų vadyba bei aptarnavimu susijusias studijas baigusi Ieva bendraudavo su klientais, užsiimdavo marketingu.
Kruopštus ir darbštus Julius užsitarnavo gerą reputaciją. Jų parduotuvė buvo žinoma visame Dubline, iš poros ne kartą buvo imami interviu žiniasklaidai.
Jie kūrė video apie kompiuterių ir telefonų remontą bei juos kėlė į „Tik Tok“ paskyrą. Ji yra populiari, pasiekė net 9 milijonus stebėtojų.
Niekada nesijautė savi
Kaip nutiko, kad pora, kuriai itin sekėsi Airijoje, sugrįžo į Lietuvą?
Ieva sako, kad ji visuomet žinojo, kad Airija – ne jos šalis. Kad ir kaip gerai mokėtum kalbą, kad ir kokį vardą būsi susikūręs, čia esi svetimas, atvykėlis.
Atėjo laikas, kai abu Kaveckai suprato, kad jie tiesiog „perdegė“. Dabar supranta, kad nemokėjo subalansuoti darbo ir veiklos bei poilsio.
Ketverius metus pora gyveno tik savo įkurta parduotuve. Dirbdavo ne tik šiokiadieniais, šeštadieniais, bet parduotuvėje laiką leisdavo ir sekmadieniais. Vieną dieną suprato, kad toks gyvenimas jiems nebemielas. Tuo pat metu atsirado parduotuvės ir verslo pirkėjas.
Kaveckai viską, ką turėjo, pardavė ir išvyko į keliones. Aštuonis mėnesius jie keliavo po Europą, Aziją, Indiją, Šri Lanką.
Po kiek laiko Biržuose gyvenantis Juliaus brolis Justas šeimai pasiūlė kur nors investuoti pinigus. Šie pradėjo ieškoti nekilnojamojo turto Lietuvoje.
Vienu metu Ieva ir Julius svarstė išsinuomoti butą Vilniuje. Bet pamatė, kad už kainą, kokią sumokėtų per metus nuomai, gali įsigyti sodybą kaime.
Kaip tik tuo metu jie pamatė, kad parduodamas buvusios mokyklos pastatas Latvelių kaime. Pradėję važinėti į tą vietą susipažino su kaimynais – paaiškėjo, kad jie irgi parduoda šalia esančią tėvų sodybą. Tad ir šią, kaip jie sako, trobelę irgi nusprendė įsigyti.
Sutuoktiniai buvusioje mokykloje įdėjo naujas duris ir sako, kad kol kas šią vietą jaukinasi.
„Dar nesukūrėme idėjos, kurios ši buvusi mokykla nusipelnė“,- sako Ieva.
Užtai šalia esančioje trobelėje Kaveckai jau susikūrė savo erdvę. Ją susiremontavo – bet tik tiek, kad būtų patogu, tvarkinga ir švaru. Jie norėjo palikti kuo daugiau autentikos, tad neišgriovė net pečiaus, ant kurio gamina maistą, bei namus apšildančios stačiamalkės krosnies, duonkepės krosnies. Paliko ir tos pačios senos grindys, netgi dažomų sienų neišlygino.
Laikas svajonių įgyvendinimui
„Džiaugiamės, kad sustojome lietuviškoje žemėje. Mums be galo gera kaime. Čia galime realizuoti visas idėjas, užsiimti, kuo norim“, – sako Ieva.
Julius nė minutės nesigailėjo, kad sugrįžo į Lietuvą. Sako randantis daugiau laiko sau, savo svajonių įgyvendinimui. Anot jo, nereikia tiek „arti“, kad išsilaikytum, sumokėtum mokesčius, nuomą ir t. t.
Tarkim, sugalvojo, kad jie nori išmokti groti būgnais. Ir juos nusipirko. Jais šeima grojo visą žiemą, tik dabar juos perkėlė į ūkinį pastatą, nes namuose pritrūko vietos.
Namie jie neturi televizoriaus. Daug skaito, o žinių, sako, pakanka iš interneto. Netoli esančiuose miškuose grybauja, daug vaikšto.
Ievą stebina vyro gabumai išmanyti visas sritis – daug ką jis pats gali padaryti namuose. Ir santechniką pajungti, ir stogą sutaisyti. Jos pastebėjimu, airiai tokie nėra, jie dažniausiai linkę kviesti savo srities meistrus.
Julius šiandien ir toliau užsiima video kėlimu į socialines medijas, kur turi daug sekėjų.
Ieva sako besijaučianti saugi ir užtikrinta ne tik namuose – net Vilniuje jai vaikščioti saugiau nei Dubline.
Duona jungia daug dalykų
Biržų rajone apsigyvenusi Ieva surado naują hobį.
„Esu kepėja. Duonos kepimu pradedu kiekvieną dieną“,- sako ji.
Mintis išmokti kepti duoną kilo dar tada, kai buvo karantinas ir daugelis ją kepdavo namuose. Bet tuo metu Kaveckai buvo labai užsiėmę parduotuvėje, nes buvo didelis kompiuterių ir mobiliosios technikos poreikis. Tad svajonė pradėta įgyvendinti tik dabar.
„Duona yra toks maistas, kuris jungia daug dalykų. Jungia šeimą. Duona – labai svarbus, ypač mums, lietuviams, produktas. Kiekvieną rytą ją, ką tik iškeptą, labai malonu valgyti. Atvažiuoja svečių ir ja galime pavaišinti. Duonos yra – ir nieko nebereikia“,- kalba Ieva.
Moteris sako, kad jos duona kepama iš paprasčiausių produktų – miltų, vandens, druskos ir raugo. Pastarasis ruošiamas dvi paras iš viso grūdo miltų. Tai sveika, gera duonelė. Ji be konservantų, todėl tinkama valgyti ilgai neišbūna. Tačiau ji tikra ir sveika, ką labai pastaruoju metu žmonės pradėjo vertinti.
Pašnekovė iš duonos kuria ir meną. Tarkim, atskirus gabalus suriša duonos raištukais ir kepant išeina įvairiausios formos kepalai. Arba ant paviršiaus išraižo įvairius sezoną atitinkančius piešinius bei ornamentus.
Ievos keptos duonos ragauja šeimos draugai, kaimynai, giminaičiai. Socialiniuose tinkluose ji sukūrė grupę Sourdough Lietuva, kur dalinasi natūralaus raugo paruošimo ir kepimo subtilybėmis. Šiuos video seka daug sekėjų.
I. Kaveckienė norėtų, kad ši veikla taptų pagrindine. Pagalvoja, kodėl gi neatidarius kepyklėlės ir duona nepasidalinus su kitais? Bet kol kas to nesiima, nes turi savo gyvenimo tempą ir planų. Šeima kartkartėmis stengiasi pabėgti į kitas šalis, pakeliauti, paragauti jų maisto, pabendrauti su vietos žmonėmis. Daug keliauja ir po Lietuvą. Dėl savo pomėgių jie kol kas neturi ir augintinio, kurį mielai kada nors pasikeitus gyvenimo būdui pasiims iš gyvūnų namų.
Bėga maratonus
Šiuo metu didžiausias Ievos ir Juliaus pomėgis bei aistra – maratonai. Jie su pertraukomis bėgioja bene penkerius metus.
Jei Airijoje bėgiodavo aplink namus, tai dabar treniruojasi puikiai sutvarkytuose Nemunėlio Radviliškio arba Medeikių mokyklų stadionuose, išbėga į mišką, pagal Širvėnos ežerą.
Dažną savaitgalį Kaveckai važiuoja į Vilnių, Vingio parke vykstančius 5 kilometrų trasos bėgimus.
Neseniai jie įveikė 42 kilometrų trasą Vilniaus maratone, o artimiausiuose planuose – bėgimo maratonas Atėnuose.
„Mes abu tokie – mums patinka iššūkiai ir galimybė įveikti save“, – sako Ieva Kaveckienė.
Mėgaujasi tyla ir ramybe
Kaveckai sako, kad po kelionių ar maratonų jiems labai gera sugrįžti į namus Latveliuose.
„Čia ramu ir labai gera, o tyla kartais net gąsdina. Gyventi kaime yra visiška prabanga. Kai gali leisti valgyti maistą iš savo daržo, pusryčiauti stebint tavo sode vaikštančias stirnas“, – sako Ieva.
Jai labai smagu, kai vasaros rytą atsikėlusi gali darže nusiskinti kvepiančių braškių. Airijoje daug metų ragavo uogas, pirktas parduotuvėje, beskones ir į plastiką supakuotas.
Pora kalba apie tai, kad jie dabartinėje aplinkoje gali susikoncentruoti į save, suvokti, kas vyksta gyvenime, ką ir kaip nori daryti.
Tiesa, jie dažnai lankosi Vilniuje, kur apsigyveno iš Airijos grįžusi Ievos mama. Bet kiek pabuvę didmiestyje skuba į namus kaime.
Kaime juos džiugina ir labai draugiški, dosnūs žmonės. Tarkim, vos įsigijus namus Latveliuose sustojo pro šalį važiavę žmonės ir pasakė norintys tiesiog susipažinti. Jie tapo šeimos draugais.
Pataria emigruoti – bet sugrįžti
Vieno, ko Kaveckai Lietuvoje pasigenda, tai neformalaus, neįpareigojančio bendravimo. Pavyzdžiui, Airijoje lauki eilėje, ir visai nepažįstami žmonės pradeda kalbėtis tarpusavyje. Tai atneša tam tikrą jaukumo jausmą. Prie tokio neįpareigojančio bendravimo, pasak pašnekovų, lietuviai dar nepratę.
Biržuose jiems labai patinka pietauti „Avanti“ restorane, labai skanus Napoleonas „Portfolio“ galerijoje, o grįžę pirmus mėnesius nuolat varstydavo kavinės „Sucre“ duris, kol atsivalgė lietuviškos duonos.
Tiems, kas svajoja apie emigraciją, Kaveckai siūlo neabejoti. Tegul išvažiuoja, pamato pasaulio, pažįsta kitas kultūras. Bet sugrįžta.
„Kai per maratoną išgirstu grojant Lietuvos himną, graudinuosi. Po emigracijos kitaip supranti tą lietuvybę, kitaip ją vertini. Mes esame maža tauta, bet ji – mūsų. Lietuvoje gera gyventi. Čia tavo žemė, tavo namai. Ir gamta, ežerai, miškai. Kad ir kur nukeliausi, geriausia grįžti į savo kraštą“, – kalba Ieva Kaveckienė.
