Per beveik pusketvirto dešimtmečio Lietuva išsiskleidė ir sutvirtėjo. Tai geriausia matyti, kai tenka bendrauti su žmonėmis iš tų valstybių, kurios buvo paverstos sovietų imperijos dalimi.
Kai pirmą kartą galėjau išvykti į užsienį, atrodė, kad patekau į visai kitą pasaulį, nuo kurio mus skiria šviesmečiai. Šiandien jau jaučiamės ne mėgėjų, bet aukščiausios lygos komanda, kuri lygiaverčiai konkuruoja su kitais, nors, be abejo, yra daug dalykų, kur reikia pasitempti, tobulėti.
Kai verždamiesi iš imperijos vergovės kartojame, kad kovosime už laisvę, pirmiausia galvojome apie idėją ir norą turėti galimybę rinktis patiems. Šiandien jau tikrai turime daug ką prarasti kaip politinė bendrija, ne tik kiekvienas asmeniškai. Šiandien mes esame nuėję gerokai toliau, nei buvo pavykę Tarpukario Lietuvai. Tapome svarbūs, sprendžiant tarptautinius klausimus.
Tačiau Ukrainos pavyzdys aiškiai sako – kiekviena valstybė už savo saugumą atsako pirmiausia pati. Turime tapti į ežį panašia visuomene, kad jokia meškos letena nieko negalėtų mums padaryti.
Turime, ką prarasti, tačiau ar galime tai išsaugoti? Šiandien vis garsiau kalbame apie augančią karinę grėsmę. Ukrainiečiai lieja savo kraują ir už mūsų laisvę bei gerovę, tačiau niekas neturi garantijų, kad jie sustabdys karinį monstrą.
Ar mes galime atsilaikyti? Pradėsiu nuo to, kad neabejoju, kad per pastaruosius metus tapome gerokai atsparesnė visuomenė. Tikra „sėkmės istorija“, kaip per kelis metus visiškai „kiaura“ siena su Baltarusija, kurią Lukašenka išnaudojo hibridiniam karui, tapo realiai mūsų valstybės kontroliuojama siena. Ar pamenate šviesios atminties Stasio Lozoraičio primygtinį palinkėjimą: „Saugokite Lietuvos sienas“?
Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos. Jos mums pavydi ir daugelis Vakarų valstybių. Tam reikėjo pastangų, drąsos nereaguoti į irzlius skeptikus. Tačiau faktas tai, kad šiandien Rusija nebegali mūsų šantažuoti.
Tikrai mūsų valstybės atsparumą padidino ir išsilaisvinimas nuo Kinijos ekonominės įtakos. Yra verslininkų, kurie aimanuoja dėl finansinių praradimų, tačiau, kalbant apie tvarų bendrąjį gėrį, kuo mažiau Kinijos Lietuvoje, tuo saugesni esame.
Pagaliau pajudėjome ne tik kariuomenės modernizacijos, bet ir visuotinės gynybos link. Taip, esame NATO nariai ir ši organizacija per pastaruosius metus labai pasikeitė.
Su „taikos“ šūkiu galima laimėti rinkimus, bet pralaimėti valstybę.
Didžiulis pasiekimas yra tai, kad mūsų valstybėje nuolat bus tūkstančiai karių iš Vakarų valstybių. Tačiau Ukrainos pavyzdys aiškiai sako – kiekviena valstybė už savo saugumą atsako pirmiausia pati. Turime tapti į ežį panašia visuomene, kad jokia meškos letena nieko negalėtų mums padaryti.
Todėl tikrai tikiu, kad galime atsilaikyti, tačiau tam turime būti susitelkę, turime realiai ruoštis blogiausiam scenarijui ir kartu viską daryti, kas jis nenutiktų.
Suprantu, kad populiaru imtis „taikos partijų“ vaidmens. Juk visi norime taikos, ar ne? Tačiau visa tai jau daug kartų istorijoje matyta ir niekada defetistai, tie, kurie tyčiojosi iš Churchill‘io, nebuvo teisūs. Su „taikos“ šūkiu galima laimėti rinkimus, bet pralaimėti valstybę.
Bet ir vėl… Jokie slidūs populistai neperims Lietuvoje valdžios, jei piliečiai, kuriems svarbi laisvė, valstybė, kurie supranta, kad šiandien turime visomis jėgomis ginti savo valstybę, stiprinti ją, net jei patogiau ir smagiau šias lėšas būtų skirti kam nors kitam.
Nebepamenu, kas pasakė, kad tie, kurie nenori maitinti savo kariuomenės, galiausiai maitina priešo karius.
Tie, kurie nenori maitinti savo kariuomenės, galiausiai maitina priešo karius.
Dar kartą noriu pabrėžti: mes tikrai turime, ką prarasti; mes galime tai apginti, tačiau tam turime kasdien stiprinti valstybės atsparumą ir karinę galią. Taip pat, kiek tik galime, padėti Ukrainai ir būti Ukrainos politiniais advokatais visur, kur tik įmanoma.
Na, o dėl visų kandidatų ir politinių jėgų, kurie „nusipelnė gyventi taikiame komforte“ – svarbu ne tik jais piktintis, bet ir kalbėtis, „gelbėti“ visus, kuriuos šie toksiški apžavai gali paveikti.
Andrius Navickas, LR Seimo narys
