Praėjusį trečiadienį Biržų rajono savivaldybės administracijoje vyko civilinės saugos mokymai, į kuriuos buvo kviečiami vietos bendruomenių lyderiai ir visi aktyvūs gyventojai.
Apie tai buvo skelbta savivaldybės tinklalapyje bei rajono spaudoje. Tačiau į mokymus susirinko tik šešiolika žmonių. Šiandieninių nuolat augančių grėsmių akivaizdoje tai yra niekingas skaičius, rodantis, kad plačioji visuomenė vis dar abejingai žiūri į jai realiai gresiančius pavojus.
Seminarą vedė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Panevėžio Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Aukštikalnytė, jai talkino Biržų savivaldybės parengties pareigūnė Erika Kazlauskaitė.
Civilinė gynyba ar civilinė sauga
Sovietmečiu mokykloje ar aukštojoje mokykloje buvo užsiėmimai, kurie vadinosi civilinė gynyba. Terminas „civilinė gynyba“ atsirado karo metais, kai reikėjo organizuoti gyventojų apsaugą nuo oro antskrydžių: perspėti juos apie pavojų įjungiant aliarmo signalus, kurti slėptuves nuo bombų bei nustatyti slėpimosi tvarką. Šaltojo karo metais tiek SSSR, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose pagrindiniu civilinės saugos klausimu tapo apsauga nuo branduolinės atakos. Sovietų Sąjungoje branduolinės atakos baimę skatino ir valdžia, ir žiniasklaida, panašiai buvo ir JAV. Buvo statomos ir įrengiamos slėptuvės nuo branduolinio pavojaus. Septintame dešimtmetyje gerokai primityvios slėptuvės stovėjo ne viename kolūkio centre.
Dar prieš šaltojo karo pabaigą pripažinta, kad gausėja didelio masto žmogaus ir gamtos keliamų nelaimių, todėl civilinės gynybos sąvoką pradėjo keisti civilinė sauga, kur dėmesys skirtas bendro pobūdžio nelaimėms, o ne tik ginkluotų konfliktų padariniams. Deja, tačiau geopolitinė realybė verčia Lietuvoje ir kitose greta Rusijos esančiose valstybėse civilinei saugai vėl gręžtis į civilinę gynybą.
Pirmoje susitikimo dalyje pranešėja A. Aukštikalnytė daugiau kalbėjo apie civilinės saugos teisinę bazę, principus ir organizavimą tiek šalies, tiek savivaldybės mastu. Kalbėta ir apie pavojus, ekstremalias situacijas, kurioms taikomos civilinės saugos priemonės ir procedūros.
Jei gamtiniai reiškiniai ir pavojai nėra žmogaus valioje, tai techniniai (avarijos pramonėje, energetikoje, transporte), ekologiniai (oro, vandens, dirvožemio tarša) bei socialiniai (masinės riaušės, teroro aktai, kariniai veiksmai Lietuvoje ar kaimyninėse valstybėse) pavojai yra žmogaus rankų darbas. Šių bėdų numatymas, veikimas per jas ir padarinių likvidavimas yra civilinės saugos uždavinys. Tam reikia ir specialiųjų tarnybų, ir visuomenės pastangų, žiūrint, kokio masto ir lygio pavojus gresia.
Kokia yra realybė
Reikia pripažinti, kad ilgą laiką pas mus civilinei saugai praktiškai beveik nebuvo skiriama nei reikiamo dėmesio, nei lėšų, o įspėjamųjų sirenų bandymai tik nervindavo gyventojus. Reikalai kiek pajudėjo atsiradus Astravo atominei elektrinei, daugelio dalykų išbandymu tapo koronaviruso pandemija. Dabar Europoje liepsnoja galingas karinis konfliktas, o mūsų valstybė ribojasi su toli gražu ne draugiškai nusiteikusiomis valstybėmis, todėl reikia galvoti ir apie galimą karinio konflikto tikimybę. Ką darytumėte, kur eitumėte, jei išgirstumėte sirenų kauksmą, o į mobilųjį telefoną gautumėte pranešimą, kad tai ne pratybos? Biržų rajono savivaldybėje yra patvirtinti 27 kolektyvinės apsaugos statiniai, skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu. Savivaldybėje taip pat yra 21 patvirtinta priedanga, skirta trumpalaikei (iki kelių valandų) apsaugai kilus oro pavojui, nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu. Tačiau ar žinome, kokia priedanga ar slėptuvė yra arčiausiai jūsų namų, kaip ir kur slėptis, jei tokios vietos arti nėra? Kaip, kur ir kuo evakuotis, jei iškiltų tokia būtinybė, kur rinktis, ko klausyti, kaip nesutrikti ir nepamesti savo šeimos narių? Apie šiuos ir kitus dalykus su praktiniais pavyzdžiais kalbėjo vyriausioji specialistė A. Aukštikalnytė.
Praktinis išgyvenimo kursas
Antroji seminaro dalis buvo skirta veiksmams, kuriuos žmonės turėtų žinoti ir padaryti, jei tektų evakuotis. Kalbėta apie tai, ką žmonės privalo padaryti palikdami savo namus, tačiau daugiausia dėmesio skirta išvykimo krepšiui – daiktų, reikmenų ir maisto visuma. Jų reikia tiek, kad galėtum išgyventi tris paras arba 72 valandas. Po tiek laiko galima tikėtis sulaukti centralizuotos pagalbos. A. Aukštikalnytė demonstravo daiktus ir reikmenis, kuriuos derėtų krauti į išvykimo krepšį, kuprinę ar maišą. Pranešėja pastebėjo, kad toks nešulys negali būti sunkesnis nei 20 procentų jūsų kūno svorio, nes kitaip jūs jo toli nenutempsite. Rūbai, vaistai, maistas, higienos reikmenys, degtukai, žvakės – tai tik dalis rekomenduotinų šio krepšio komponentų. Toks krepšys turėtų atsirasti kiekvieno piliečio namuose, o mes turime viltis, kad jo niekada neteks panaudoti. Lektorei paklausus, ar kas iš auditorijos tokį krepšį namuose turi, tokių neatsirado.
Laikas vėl mokytis civilinės gynybos
Taigi, 16 žmonių rajone jau ši tą žino, ką daryti atsitikus didelei nelaimei ar karui. O ar ką žino likusieji? Pavyzdžiu, kad pasigirdus pavojaus sirenoms daugiabučių gyventojams dera prisileisti vonias ir kitas talpyklas vandens, nes jis tuoj dings atjungus elektrą.
Tokie mokymai ar seminarai yra reikalingi žymiai platesnei visuomenės daliai, ypač miesto gyventojams. Nepamaišytų jie ir mokyklose vyresniųjų klasių mokiniams.
Norintys daugiau informacijos, kaip pasiruošti, ką daryti, kur pasislėpti esant ekstremaliai situacijai, ją gali rasti interneto svetainėje www.LT72.lt Čia galima sužinoti, kokia slėptuvė ar priedanga yra arčiausiai jūsų namų bei daug kitos vertingos informacijos. A. Aukštikalnytė rekomendavo internete susirasti atsargos majoro Algirdo Daugirdo tekstus ar pasisakymus. Šis žmogus yra bene geriausias Lietuvoje išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis ir pilietinio pasipriešinimo ekspertas.
