Nors aš tik paprasta moteris, drįstu sakyti atvirai – nežinau, kuo pagrįsti savo pasirinkimą likti Biržuose. Šis miestas man kaskart pakiša ką nors bjauraus, o aš vis dar nežinau, kaip su tuo gyventi. Jaučiuosi tarsi smengu į sau nepalankią terpę ir, ko gero, suprantu, kuo tai baigsis. Bet negaliu to proceso sustabdyti, negaliu apie tai pakeisti nuomonės ir negaliu iš to pabusti, nes tai ne košmaras.
Nenoriu svarstyti, kiek esu įklimpusi, bandau sau pasakyti, kad ne taip giliai, bet pradeda greitėti laikas, judesiai lėtėja, net skausmas bunka. Ir tai dar tik asmeniai pojūčiai, bet yra ir kolektyvinis jausmas – potvynis bus, ir jis tikrai paskandins viską aplinkui. Ateina gandų, kad kažkur toli irgi buvo panašiai, bet ten žmonės dar nežinojo, kad reikalingi barjerai. Čia ir dabar visi tai žino, bet vis vien nėra su kuo pasitarti dėl perspektyvų.
Yra dar vienas didelis – periferijos jausmas, kad viskas nevaldomai traukiasi. Tarsi kilpa, kuri visus suvaro į vieną balą, nuo kurios viskas tolsta tarsi žemės rutulys kosmose, kol nelieka net taško.
Yra ir kolektyvinis jausmas – potvynis bus, ir jis tikrai paskandins viską aplinkui. Ateina gandų, kad kažkur toli irgi buvo panašiai, bet ten žmonės dar nežinojo, kad reikalingi barjerai.
Tuo tarpu bala ne didėja, o kilpa siaurėja vos pajutusi tuščios erdvės tarpą. Ateiti iš šalies ir į ją įsiterpti darosi beveik neįmanoma. Nei fiziškai, nei kaip nors kultūringai.
Kitoje kilpos pusėje – gražiai kultivuojami laukai ir paradoksaliai klaikus tarpukario ilgesys. Ne gamtos šviežumo ar kaimo paprastumo, o tos su meile kuriančios dvasios, kurios nebėra.
Galvoju, būtų gerai, kad vėl galėčiau pasiauginti sparnus ir išskristi, bet koks tada mano lizdo likimas? Prosenelis juk du kartus už jį mokėjo savo gyvybe – vieną kartą ja tik rizikuodamas, kitą kartą prarasdamas. Kažkur girdžiu padrąsinimą šių laikų herojams, kad geriau jau mirtis, negu gyventi netekus visko, kas brangiausia. Jis patyrė ir viena, ir kita, tik atvirkštine tvarka. Man sunku įsivaizduoti jo kančias. Ir nors pats jis negalėjo žinoti (nebent tikėtis), po savęs jis paliko lizdą vaikams, tik nematomą – iš atsparumo, pasipriešinimo ir tikėjimo.
Bet ką jis darytų, jeigu būtų aš, turėdamas dabarties žinojimą, pasirinkimo laisvę ir dar vis esamus, bet menkstančius resursus?
Mano perdegusios smegenys nebepajėgia spręsti. Bandau galvoti, kaip visa tai susiklostė, kas jau buvo ir kuo baigėsi, ką esu skaičiusi ir mačiusi, bet negaliu to sujungti į prasmingą išvadą. O šiaip tai nesvarbu, nes kitiems net ir iš tų pačių faktų išvados išeina visiškai kitokios.
Po to, kai supratau, kad Biržuose nevyksta joks kultūros protestas, norėčiau sutikti bent nusivylusių, bent gedinčių.
Pvz., į mane panašios būtybės visai maloniai jaučiasi plaukiodamos po tą terpę, kuri man atrodo kaip klaida. Plaukia būriu kaip delfinai. Viena, kur priekyje, iššoka iš tamsaus skysčio ir dainuoja: kodėl ne aš, kodėl ne aš? Kitos kelios iš paskos atkartoja – ir aš ir aš ir aš… Tie triukai ir judesiukai! Ką jos valgo, kad taip gali? Stebiuosi tuo nuo ryto iki vakaro, nes įspūdinga. Ne dėl žavesio, bet dėl intensyvumo išmoningai kuriant formą be jokio turinio. Nepaisant to suvokiu, kad jos šios balos neištemps, net neatrodo, kad apie tai galvotų.
Kitoje pusėje matau kitas panašias į save būtybes, kurios pakankamai sklandžiai ir su pasitikėjimu braido po tą terpę! Nors tai norma, mane vis vien stebina – jos vaikšto miegodamos. Visos į skirtingas puses ir po vieną, nes juk ne kokios avys, kad sektų lyderį. Per miegus jos sako, kad nesidomi, nes yra, kaip yra, nes tiesiog… Bet jų niekas nesiklauso, visų pirma, o visų antra, jos primena tą sovietinį anekdotą apie supuvusios silkės smarvę. Jo moralas – kai miegi, negali savęs kontroliuoti. Ten juokinga, kad silkė iš tiesų tai nemiega. O tikrame gyvenime, kas žino? Gal ir iš tiesų nemiega, bet kvapas tada iš kur?
Kvapas, murmesys ir čepsėjimas per miegus – tai yra pagrindinis šios balos fonas. Stebėdama tai nesuprantu, kaip vienų delfinų dainos gali šitą miegančių
Į mane panašios būtybės visai maloniai jaučiasi plaukiodamos po tą terpę, kuri man atrodo kaip klaida.
būtybių balą panardinti į dar gilesnį miegą, o kitų pažadinti. Atbunda piktos ir nelaimingos. Dar labiau stebina, kad kai kurios pakrinka kažką nevykusiai artikuliuoti. Būna blogiau, kad draskosi, rėkia, spjaudosi ir teplioja aplinkui esančius. Nežinau, ar kurios iš jų susivokia, ar iš naujo užmiega.
Nepaminėjau elementarių piktavalių, nepaminėjau gudručių, nepaminėjau optimistų ir kvailių. Daug ko nepaminėjau, kiek visko plūduriuoja ant viršaus ir velnias žino, kas baloje nardo neišnirdamas. Manau, būtų geriausia, jei taip ir nusibaigtų, bet tai ne mano valioje.
Galvojant apie ją… Aš tik paprasta moteris, ne Sauka ir ne Landsbergis. Manimi kalba ne ironija, o skausmas ir liūdesys. Dar autoironija, jei norite, nes pripažįstu, kad pilnatis daro savo.
Kas paskaitėte iki šios vietos, žinokite, kad mano tikslas yra pats mažiausias. Nesitikiu, kad tarp jų yra viena ar vienas stiprusis, gebantis atliepti bent kokias realybės manifestacijas ir talentingai pasirūpinti miegančiais.
Po to, kai supratau, kad Biržuose nevyksta joks kultūros protestas, norėčiau sutikti bent nusivylusių, bent gedinčių. Jeigu tokių yra, galbūt kartu rasime būdą išbūti.
Visų kitų prašau atleisti – šis performansas skirtas ne jums.
– Reda Kučinskaitė –
