Širvėnos ežero pakrantėje stovintis paminklas Salaspilio mūšiui atminti, atvirai kalbant, primena ne vietoje stovintį giminių užmirštą našlaitį. Šlovinga buvo lietuvių ginklo pergalė, per visą tuometę Europą žinia pasklido, o mes po šimtmečių ją apgailėtinai neva įamžinome paminkle.
Pernai su užmoju paminėta Salaspilio mūšio 420 metų sukaktis. Buvo lenkiški husarai, lietuviški artileristai, pučiamųjų orkestras. Šventė buvo, tačiau šalia – paminklo iš esmės ji visomis prasmėmis nepalietė.
Jau ne vienus metus „Šiaurės rytai“ reguliariai primena, kad prie paminklo esanti lenta, kurioje iškalti mūšyje dalyvavusių kariuomenių sudėtys bei žuvusių mūšyje karių skaičius, yra visiškai neįskaitoma, be to, dar ir trūkusi. Stilistiškai būtinų, prieš dešimtmetį žadėtų paminklą juosiančių metalinių grandinių ir šiandien nėra. Pernai, prieš sukaktį, Savivaldybės administracijos direktorė Jurga Bagamolovienė žadėjo, kad lėšų tokioms smulkmenoms, kaip užrašų atnaujinimas, Savivaldybė tikrai suras. Panašu, kad paieškos vis dar vyksta.
Bet kalbėti reikia ne tik apie tai. Nors paminklas niekieno (Savivaldybės balanse jis nefigūruoja), kažkam prižiūrėti jį reikia. Teritorija priklauso Širvėnos seniūnijai, tai jai ir paminklo priežiūros prievolė uždėta. Žolę apipjauti, nušluoti, pavalyti, gal kokią gėlytę pasodinti seniūnija pajėgi. Tačiau atnaujinti paminklo elementus jai vienai per sunku.
Pasak seniūno Sauliaus Eigirdo, būtinai reikia valyti ir nauja antikorozine danga padengti stilizuotą patrankos vamzdį, pagrindinį paminklo akcentą. Tačiau bronzinio vamzdžio su vieliniu šepečiu nenušveisi ir grindų laku nenutepsi, taip paminklą garantuotai sugadinsi.
Anot seniūno, Savivaldybės paminklosaugininkas Dalius Mikelionis padėjo susisiekti su šio liejinio autoriumi, skulptoriumi iš Telšių. Jis kaip ir pažadėjo atvažiuoti, pažiūrėti ir paaiškinti, ką reikia daryti, bet pažado neištesėjo. O laikas kapsi, ir ne paminklo naudai. Ir ne Biržų, kaip tvirtovės, karybos ir drąsių žmonių miesto, įvaizdžio naudai.
