120 laikinojo pastato metų. Paminklas žmonėms, kurių nebėra. ir mano vaikystės avietėms.
„Seną griuveną miesto centre pakeis naujas pastatas“ – tokia antrašte pasirodė publikacija Biržų laikraštyje „Šiaurės rytai“ 2025 m. spalį. Ir šalia buvo nuotrauka.
Kadangi nuorodą man permetė pagrindinė mano ryšio su Biržais sargybinė pusseserė Jolanta, greit susivokiau, kad čia tas pats namelis, kurio išpuoselėtame sode raškydavau avietes, kol mano Biržų močiutė Marija Nastopkienė-Stonkienė gurkšnodavo arbatėlę Liudomiro ir Reginos Nastopkų salionėlyje. Tų aviečių, o taip pat jas puoselėjusių žmonių atminimui bandysiu prasibėgt per šio namo gyvenimą, nes pavadinti jį „griuvena“ – tai labai supaprastinti jo daugiau nei 120-ies metų istoriją.
Šį namą maždaug 1903 metais pasistatė Andriejus Karnauskas. Nuo caro kariuomenės į Ameriką bėgęs skerslatvis atpylė per 20 metų Pensilvanijos anglių kasyklose, gimtinėn grįžo neplikas, su santaupom. Buvo jau 40 metų gerokai perkopęs bernas, tai skubiai vedė Salomėją Kalinauskienę, dvidešimt vienais metais jaunesnę našlę.
Salomėja Tamošiūnaitė buvo ištekėjusi už Biržų savivaldybės raštininko Ignaco Kalinausko, kuris netikėtai anksti pasimirė, pragyveno jiedu tik trejetą metų ir nespėjo susilaukti vaikų. Nežiūrint į tai, kad su antruoju vyru Salomėja nugyveno ilgą gyvenimą, susilaukė dviejų vaikų Reginos ir Henriko, palaidota vis tiek norėjo būti prie pirmojo vyro Ignaco – Biržų Pasvalio g. kapinėse. Yra meilių, kurios nerūdija.
Namą šį Andriejus statė kaip laikiną būstą galinėje sklypo dalyje. Sklypo priekyje, palei dabartinę Vytauto gatvę, planavo statyti gražų plytinį namą – „kamenyčią“. Laikinasis namelis net pamatų neturėjo – laikėsi ant kampuose sudėtų keturių akmenų. Užtat Andriejus turėjo aistrą rūsiams – sumūrijo po laikinuoju namu tikrus palocius, su skliautais ir kambariais. Paties namo sienos buvo padarytos iš dviejų lentinių karkasų, kurių vidus – užpildytas su kalkėmis sutrombuotais spaliais. Namas turėjo du galus – viename gale buvo 3, kitame – 2 kambariai. Būta ir antro aukšto.
Nemažame – gal 10 arų – plote tarp laikinojo namo ir planuotos „kamenyčios“ Andriejus užveisė sodą, kuriuo rūpinosi ir puoselėjo, skiepijo obelis – alyvines, antanines, serenkas ir grabšteinus, mano vaikystės avietės galimai irgi buvo jo sodintos. Tuo metu čia buvo pats kraštinis Biržų sklypas, miesto pabaiga.
Tame name Andriejus ir Salomėja abu užsiiminėjo savo verslais. Salomėja buvo Rygoje baigusi siuvėjos mokslus, turėjo sertifikatą, liudijantį, kad šio amato mokėsi trejus metus ir tapo kvalifikuota siuvėja, galinčia siūti viską – nuo moteriškų apatinių iki žieminių paltų ir patalynės. Tai ir dirbo siuvėja – ne tik pati siuvo, bet ir jaunas mergaites to amato mokė, kai kurias tam pačiam savo name ir apgyvendindavo, be to, turėjo ir skalbyklą. Andriejus name turėjo kalvę – remontavo savo ir svetimų kuliamąsias, dirbo kitus techninius darbus.
Pirmojo pasaulinio karo metu Andriejus žmoną su vaikais buvo išsiuntęs iš Biržų, toliau nuo fronto. Salomėja su mažaisiais Regina ir Henriku karo metus praleido Petrapilyje, ten Salomėja laikė pensionatą rusų karininkams, vertėsi taip neblogai, kad tinkamo amžiaus sulaukusią dukrą Reginą pradėjo leisti į rusišką gimnaziją. Pati ne vieną užsienio kalbą mokėdama, versli ir nuovoki Salomėja suprato mokslo svarbą – net ir mergaitėms, kas tuo metu nebuvo visiems akivaizdu, net ir Andriejui. Grįžus į Lietuvą Salomėja už Reginos mokslus gimnazijoje ir toliau mokėjo iš savo lėšų. (Išskyrus tą kartą, kai, užlipusi ant aukšto, aptiko Andriejaus slepiamą skardinę su santaupomis, iš kurių atsiskaičiavo tiek, kiek reikėjo tam kartui Reginos mokslui padengti.
Andriejus neišsidavė tą incidentą pastebėjęs, bet, užlipusi ant aukšto kitą kartą, Salomėja skardinės neberado). Už sūnaus Henriko mokslus gimnazijoje Andriejus vis tik mokėjo, nors jo polinkis į šykštumą galimai sutrukdė plačiau išsiskleisti abiejų vaikų akademiniams likimams.
Skirtingi buvo ir Salomėjos bei Andriejaus dvasiniai polinkiai – uoli katalikė Salomėja buvo Lietuvos moterų katalikių draugijos Biržų skyriaus pirmininkė, Andriejus gi buvo laisvamanis: kai žmona į bažnyčią, jis – į sodą obelų skiepyti.
Andriejaus ir Salomėjos sūnus Henrikas Karnauskas, baigęs karininkų mokyklą, likimo buvo nublokštas į Klaipėdą, kur vedė karininkų valgyklos padavėją Lietuvos vokietę Valeriją Žilinskaitę, susilaukė dukrelės Kristinos. Bet, būdamas vos trisdešimt dvejų metų, Telšių gatvėję užstojo vietinę moteriškę, prie kurios grubiai kabinėjosi vokiečių kareivis, ir buvo nušautas. Po metų Berlyne bombardavimo metu žuvo Henriko žmona Valerija. Berlyne ji atsidūrė traukdamasi su rusų stumiamais vokiečiais. Be mamos likusią Kristiną vokiečiai pristatė tolimiems lietuviams giminaičiams, kuriuos surado dipukų stovykloje. Su tais giminaičiais Kristina pasiekė Ameriką, tapo kirpėja, ištekėjo už šveicaro, turėjo sūnų ir dukrą.
Kristinos laiškai pasiekdavo „laikinąjį“ namelį Biržuose, ji susirašinėjo tiek su teta Regina, tiek su oma Salomėja – bet šiuo metu pėdsakas jau nusitrynęs.
Andriejus mirė 1946 m. šitame pačiame „laikiname“ name, taip ir neišpildęs savo „kamenyčios“ svajonės. Insulto ištiktas ir praradęs kalbos dovaną, imdavęs žmoną už rankos ir jos pirštu vis rodydavęs į grindis. Šeima tai traktavo kaip Andriejaus pastangą parodyti, kur jis paslėpęs užgyventą turtą, jau minėjom, kad buvo labiau šykštus nei išlaidūnas. Andriejaus slėptuvės buvo nuodugniai ieškoma – stuksenant rūsių sienas vienoje buvo aptikta niša. Lobio ten nebuvo, bet rasta nemažai įvairaus tipo šaunamųjų ginklų, tvarkingai suteptų ir į skudurus suvyniotų, beigi šovinių. Galimai Andriejus su sūnumi Henriku svarstė ginkluoto pasipriešinimo idėją. Rasti šautuvai naktį buvo sumesti į giliausią Širvėnos ežero vietą prie Astravo. Tarybiniais metais Andriejaus žentas Liudomiras su savo žentu Jonu nenorėjo rizikuoti.
Panašiausios į lobį buvo dvi medžiaginės žarnos, rastos jau irgi tarybiniais metais ant aukšto – prikimštos popierinių ir metalinių pinigų. „Štai čia sukišti mano ir Henriko universitetai“, – su nuoskauda lingavo galvą Regina, savo laiku priversta mesti Kauno universitetą negavusi finansinio tėvo palaikymo.
Regina, baigusi mokytojų kursus, suteikusius jai pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, 1940 m. ištekėjo už Liudomiro Nastopkos. Jaunuosius sujungė tik rusų įteisintas civilinės metrikacijos spaudas. Civilinės metrikacijos – ir skyrybų – pripažinimas leido Liudomirui ištrūkti iš nelabai sėkmingos pirmosios santuokos.
Dukros santuoka be bažnyčios visai nepatiko uoliai katalikei Salomėjai, nelabai džiaugėsi ji ir tuo, kad žentas bambizas, nors pripažino, kad jaunikis iš Biržuose gerbiamos Nastopkų šeimos. Liudomiras ir Regina dirbo mokytojais Biržų ir Pasvalio gimnazijose, Liudomiras buvo ir gimnazijų direktorius, švietimo skyriaus vedėjas.
1943 m. tame namelyje gimė Reginos ir Liudomiro dukra Astra – prisimenanti, kad jos laikais „laikinajame“ name grindys buvo labai šaltos. Namuose vaikščiota su veltiniais. Salono kampe per papuvusias grindis dygdavo žolės. Išties nėr labai gerai, kai namas laikinas ir be pamatų.
Nežiūrint to, Liudomiro ir Reginos laikais namelyje vyko turiningas kultūrinis gyvenimas: Regina puikiai skambino salione stovinčiu pianinu, namuose laikinai glausdavosi į Biržus atkelti nauji mokytojai. Gyveno čia ir Boriso Dauguviečio tėvai, nelabai tolimi Karnauskų giminaičiai, o ir pats Borisas su auskaru ausyje yra kieme malkas skaldęs pečiui pasikurti.
Tame namelyje dar spėjo gimti ir abu Astros sūnūs – Danas ir Tadas – ketvirtoji namelio gyventojų karta.
1972 m. atėjo žinia, kad palei Vytauto gatvę bus statomi daugiabučiai. Tuometiniams namo savininkams Nastopkoms buvo pranešta, kad bus perimama dalis jų sklypo – kompensuojant atitinkamu gabalu žemės į kitą pusę nuo namo. Buvo užpiltas šulinys, nugriauti keli ūkiniai pastatai.
Vis tik didžiausia trauma Reginai Karnauskaitei-Nastopkienei buvo sovietinis barbarybės aktas, kai pavasarį, per patį obelų žydėjimą, buvo išpjautas Andriejaus Karnausko puoselėtas sodas. Po to Regina Liudomirui pasakiusi, kad tuose namuose ji nebenorinti pasilikti. Namelis buvo parduotas lietuvių šeimai, kurių ūkį prie Skaistkalnės pasiglemžė melioracija. Regina ir Liudomiras Nastopkos išsikraustė į kooperatinį butą Biržuose, gretimoje gatvėje, Astra su šeima išsikėlė į Anykščius.
Nuotraukoje matyti, kaip gyvenimo saulėlydyje atrodė Regina ir Liudomiras Nastopkos. Atrodo lyg šiandien su tam tikru skausmu, bet ir giedru neišvengiamybės supratimu žiūrėtų į pabaigą to laikinumo, kuriame likimas jiems skyrė gyventi.
AUTORYSTĖ: Tekstas surašytas remiantis Astros Nastopkaitės-Taurelienės prisiminimais, jai ačiū ir už nuotraukas, Tadui Taurelei – kad jas nuskenavo. Tekstą surašiau aš, Agnė Nastopkaitė-Martikonienė, jausdama ant liežuvio aviečių ir savo vaikystės vasarų Biržuose skonį.
