Prieš 30 metų mažai Nepriklausomybę ką tik iškovojusiai Lietuvai pavyko pasiekti, kad Rusijos armija paliktų mūsų šalį. 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 46 min. paskutinis Rusijos armijos dalinys kirto sieną ir paliko Lietuvą. Šią didelę Lietuvai šventę tuomet minėjo ir Biržuose.
Nepriklausomybė, o po to – okupantų armijos išstūmimas
Išlaisvinti savo šalį nuo okupantų Lietuvos valdžia siekė nuosekliai ir kryptingai: 1990-ųjų kovo 11 d. buvo paskelbta Nepriklausomybė. Kitą dieną Aukščiausiosios Tarybos sprendimu Lietuvos piliečiai buvo atleisti nuo karinės prievolės sovietinėje armijoje, o jau kovo 13 d. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pareiškė, kad sovietų armijos buvimas Lietuvos teritorijoje neturi jokio teisinio pagrindo.
Toks pareiškimas sulaukė atgarsio. Lietuvai buvo grasinama net įvesti karinę padėtį. Grasinimai nebuvo tušti. Nuo sovietų agresijos nukentėjo šimtai žmonių. 1991 m. sausio 13-osios įvykiai Lietuvai buvo skausmingi žmonių žūtimis ir sužalojimais. Ir tik po rugpjūčio pučo, kuris nuvertė M. Gorbačiovą, ir į valdžią atėjus B. Jelcinui, Maskva pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tai įvyko 1991 m. rugsėjo 7 d., nors Sovietų sąjungos griūtis įvyko tik gruodį.
Tačiau lietuviai nepasidavė ir toliau. Reikalavo, kad iš Lietuvos būtų išvesta okupantų armija. Istorinių šaltinių duomenimis, jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m. buvo likę 300 Rusijos armijos dalinių: apie 34 tūkst. karių, 3 tūkst. tankų ir šarvuočių, 180 orlaivių. O dar 1989 m. Rusija Lietuvoje laikė 325 branduolines galvutes, tinkančias aviacinėms raketoms ir bomboms.
Rusija karių išvedimui priešinosi, kiek galėjo.1992 m. rugsėjo 6 d. Rusija ir Lietuva pasirašė susitarimą, kad sovietinė armija bus išvesta trimis etapais. Tačiau niekas Rusijos veiksmais nebuvo užtikrintas, nes į Lietuvos teritoriją buvo įvedinėjami nauji šauktiniai, buvo atidėliojami sovietų armijos išvedimo grafikai, rusų kariai Lietuvos teritorijoje vykdė įvairias provokacijas, kildavo incidentų.
Padėtį dar labiau apsunkino referendumas dėl okupacijos žalos atlyginimo, surengtas Lietuvoje. Net 90 proc. nuo dalyvavusiųjų referendume pasisakė dėl okupacijos žalos atlyginimo. Rusija atsisakė tai svarstyti ar įtraukti į derybas dėl karių išvedimo ir dar labiau ėmė vilkinti, stabdyti karių pasitraukimą iš Lietuvos. Kilo baimių, jog rusų kariai gali pasilikti Lietuvoje. Tačiau po tuometinio Lietuvos Prezidento A. Brazausko skambučio B. Jelcinui, šis pažadėjo rusų karius iš Lietuvos išvesti iki rugpjūčio mėnesio pabaigos. Pats A. Brazauskas tuo metu šią žinią visuomenei pranešė per televiziją.
Paskutiniai kariai Lietuvą paliko rugpjūčio 31-osios naktį. O vos po kelių dienų, rugsėjo 4-ąją, į Lietuvą atvyko tuometinis popiežius Jonas Paulius II.
Į okupantų karių išvedimą iš laisvos Lietuvos teritorijos Lietuvoje buvo reaguojama kaip į galutinį šalies išlaisvinimą.
Mitingas „Naftotiekyje“
Šių įvykių sūkuryje nuošaly neliko ir biržiečiai. Nors Biržuose karinių objektų buvo nedaug, tačiau 1990 m. pavasarį, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, o Maskvai į tai atsakius ekonomine blokada, biržiečiams taip pat teko susidurti su rusų armijos kariais.
1990 m. pavasarį į Biržuose veikusią naftos perpumpavimo stotį buvo įvesti rusų kariškiai. Balandžio 18 d. prie stoties Medeikių vidurinės mokyklos mokytoja, Lietuvos Sąjūdžio Biržų rajono tarybos pirmininkė Genė Gegevičienė surengė mitingą.
Mitinge dalyvavo Medeikių, Biržų moksleiviai su mokytojomis, kiti biržiečiai.
Mitinguotojai buvo „ginkluoti“ plakatais „Netrukdykit Lietuvai!“, „Blokada nepadės“, „Laisvę Lietuvai!“, „Šauk garsiau, aš tavęs nebebijau“ ir pan.
Po Maskvos pučo, įvykusio 1991 m. rugpjūtį, kariai iš naftos perpumpavimo stoties pasitraukė.
Biržiečių balsai 1992 m. referendume
1992 m. birželio 14 d. vykusiame referendume dėl rusų armijos besąlygiško išvedimo iš Lietuvos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei atlyginimo biržiečiai taip pat dalyvavo aktyviai. Referendume už tai pasisakė 66,89 proc. žmonių.
Tačiau okupacinė armija iš Lietuvos 1992 m. dar galutinai neišsikraustė. Galutinai Lietuva išsivadavo tik 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Lietuvos išlaisvinimo minėjimas prie Nepriklausomybės paminklo
Iškart po to, rugsėjo 1 dienos vakarą, Biržuose, prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę buvo surengtas Lietuvos išlaisvinimo minėjimas. Šiam minėjimui vadovavo Lietuvos Sąjūdžio Biržų rajono tarybos pirmininkė G. Gegevičienė. Prie paminklo kalbėjo geologas, rašytojas V. Narbutas, Lietuvos Seimo narys A. Kubilius, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius A. Baublys, rajono tarybos pirmininko pavaduotojas A. Butkevičius, Lietuvos politinių kalinių Biržų skyriaus pirmininkas A. Urbštas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė I. Arminienė, tremtinys V. Tupčiauskas, mokytojai R. Penelienė, I. Varzienė, A. Černiauskienė, J. Puplauskas, kunigas M. Stonys. Buvo skaitomos eilės, dainavo tremtinių choras.
Ir toliau siekė stiprinti saugumą
Tačiau ir išvedus rusų okupacinę armiją iš Lietuvos, lietuviai nesustojo – siekė savo saugumą sustiprinti naryste Europos Sąjungoje ir ypač NATO. Tam prireikė daugiau nei dešimtmečio.
2004 m. gegužės 1 dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, o tų pačių metų kovo 29-ąją – NATO nare. Kad šis sprendimas buvo teisingas ir būtinas, dar kartą įsitikinome Rusijai įsiveržus į Ukrainą, nes akivaizdu, kad agresyvi kaimyninės šalies politika jau seniai yra tapusi dogma.
Karstuose grįžo 25 biržiečiai
2007 m. biržietės Gražinos Dagytės išleistoje knygoje „Likimai“ (sudarytoje iš „Šiaurės rytuose publikuotų tekstų) surašyti prisiminimai tų biržiečių, kurių artimieji žuvo ar buvo sužaloti tarnaudami sovietinėje armijoje. Vien tik į mūsų rajoną iš sovietinės armijos karstuose grįžo 25 jaunuoliai. Dar vienas palaidotas Ukrainos žemėje, kitas – dingęs be žinios. 26 mūsų krašto jauni vyrai iš sovietinės armijos grįžo paaukoję savo sveikatą. Niekada ramybės nebeatgavo ir žuvusiųjų artimieji, galėję į karste gulintį artimąjį pažvelgti tik pro cinkuoto karsto langelį arba negalėję padaryti net to. Jie susibūrė į Biržų rajono kareivių motinų sąjungą, kad lengviau išgyventų bendrą skausmą. Anot dabartinės sąjungos vadovės Stanislavos Grigaravičienės, per Nepriklausomybės trisdešimtmetį Anapilin jau iškeliavo beveik visos žuvusių karių motinos, tačiau kiti artimieji dar susirenka bent porą kartų per metus.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.
