Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė visai neseniai išleido knygą apie savo močiutę Oną Butrimaitę-Laurinienę „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ – buvusią partizanų ryšininkę, kalėjusią lageryje, buvusią tremtyje, sulaukusią 93-ejų metų ir nepraradusią nė lašo aštraus humoro. Tokią įkvepiančią istoriją artėjant 81-osioms pirmųjų trėmimų metinėms išgirsti buvo pravartu ypač jaunimui, kurį žurnalistė ragino nenumoti ranka į jiems dabar nuobodokai atrodančius savo senelių pasakojimus.
Ingridai Šimonytei siūlė nepaisyti penktosios kolonos
Į Biržų pilį Živilė Kropaitė-Basiulė atvažiavo ankstų rytą maršrutiniu autobusu su lagaminu knygų. Taip buvo paprasčiau apmąstyti knygos pristatymą. Pamačiusi, kad paklausyti jos močiutės istorijos atėjo tiek žmonių, kad netilpo salėje, apsidžiaugė. „Labiausiai bijojau, kad nebūčiau viena“, – juokėsi Živilė.
Kaip ir žadėjo viešnią žiūrovams pristačiusi Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, apie tremtį buvo kalbama kiek neįprastai. Mat Živilė ne vienerius metus vis užsirašydavo močiutės humoru prisodrintą gyvenimo išmintį ir paleisdavo į socialinius tinklus. Atsirado būrys sekėjų. Todėl rašydama močiutės tragiškąją gyvenimo istoriją, į ją įterpė ir jos Zarasų krašto tarme pasakytus smagius pamąstymus.
„Mano močiutė gyvena Ignalinos rajone, kaime. Priešais jos namus yra parduotuvė. Kartą ji žiūri pro langą ir sako: „Matai, anys tempia alų gesintuvuose. Kep puodų aukso laimėjy“. Tada ir pagalvojau, kad reikia jos šituos pasakymus užrašinėti ir patalpinti feisbuke. Žmonės pradėjo tų parašymų laukti.
Dabar jaunimas nori matyti vyresnius žmones gyvybingus, keliaujančius, kaip kokius skandinavus, nors jie turi ir sunkią praeitį. Todėl norėjau tą jos tremties ir lagerio istoriją pateikti kitaip“, – kalbėjo Ž. Kropaitė-Basiulė.
Anot Živilės, jos močiutė – optimistiškiausias žmogus, kokį jai teko pažinti. Ji sugeba pašiepti ir penktąją koloną, kuri įsiveržė į Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo, ir pajuokauti apie premjerę Ingridą Šimonytę, kuri yra viena iš Živilės močiutės pasakojimų sekėjų ir komentatorių: „Parašyk Ingridai, kad ji gerai dirba. Tegu nepaiso tos penktos kolonos“.
Apie žiaurius tardymus – be paniekos
Knygą Živilė Kropaitė-Basiulė rašė naktimis, kai užmigdavo jos mažamečiai vaikai. Taikytis reikėjo ne tik prie vaikų, bet ir prie močiutės. Pavyzdžiui, kai pietų sumiega jos vaikai, tuomet močiutė klausosi maldų per Marijos radiją. Močiutė niurnėdavo, kai Živilė kelis kartus tikslindavo detales: „Ir kaip tau neaišku, kai viskas aišku?“
Nelengva jai buvo pasakoti apie kančias tardymo izoliatoriuje. Tačiau ir tai ji sugebėjo pasakoti be pagiežos. Kad išgautų informaciją, budeliai Živilės močiutei beveik neleido miegoti. Vieno tardymo metu budeliai pakišo jai nuotrauką su nužudytais partizanais. Iš pradžių uždengė nužudytųjų veidus pirštais ir, atidengdami po vieną, klausinėjo, ar pažįstanti juos. Paskutinis veidas buvo jos nužudyto jauniausiojo brolio šešiolikmečio Stasiuko. Živilės močiutė neištvėrė ir graudžiai pravirko, išsiduodama, kad pažįsta partizaną ir taip pasirašydama sau nuosprendį į lagerį.
Už gerą žėručio pjaustymą – pasimatymas su mama
Lageryje Živilės močiutei teko pjaustyti žėrutį. Ji taip gerai dirbo, kad jai leido susitikti su mama. Tačiau susitikimas vyko be apsikabinimų ir lietuviško pasikalbėjimo, per stiklą. Raudojo abi, nes mama, pamačiusi sulysusią ir išsekusią dukrą, negalėjo nustot raudojusi. Juk lageris – tai koncentracijos stovykla.
Iš lagerio Irkutske Živilės močiutė buvo išsiųsta į tremtį Krasnojarsko krašte. Ten buvo išvežta jos mama. Kalėjo ir du gyvi likę Živilės močiutės broliai partizanai. Iš tremties Živilės močiutė grįžo tik 1959 metais.
„Tremtyje buvo šiek tiek lengviau gyventi. Kaimynai močiutei nusiuntė siuvimo mašiną. Dar prieš tremtį ji siuvo drabužius partizanams. Tremtyje jos amatas taip pat pravertė“, – pasakojo Ž.Kropaitė-Basiulė.
Susitiko su Dalia Grybauskaite
Po daugelio metų Živilės močiutė pasiryžo ir aplankė tardymo izoliatorių Zarasuose, kur buvo kalinama ir tardoma. Dabar ten ketinama įkurti muziejų.
„Keista, kaip pasisuka gyvenimas: vaikystėje močiutė su broliais keitėsi batais, kad galėtų neiti į mokyklą, o senatvėje, išgyvenusi tremtis ir lagerius, važiuoja į parodos atidarymą Prezidentūroje, rytą pasodinusi pomidorus. Net kaimynai jai pavydėjo, kad susitiko su Prezidente Dalia Grybauskaite. Net pasišaipė: „Gal tavy ir Trumpas pakvies?“ – šypsojosi Živilė.
Daug kas norėjo Živilės močiutės interviu, bet jai dėl to – tik rūpestis. Kaip priimsi žmogų nepavaišinęs šešiais patiekalais?
Už ką myli kunigus?
Živilės močiutės namuose gyvi tikėjimo simboliai. Marijos paveikslas visuomet papuoštas. Ji pati sutinka fotografuotis tik Marijos statulėlės fone.
„Manau, kad lageriuose neprarasti sveiko proto padėjo tikėjimas. Nors mane erzina močiutės meilė kunigams. Klausiu, kodėl tu taip gerbi kunigus? O ji atsako: „Pati Amerika kare žadėjo mums ginklus. Bet jie taip ir neatėjo. O kunigai palaikė partizaninį judėjimą“, – argumentų nepritrūko žurnalistės močiutei.
Ji pamena, kai lageryje kilo gaisras. Suvarė kalinius, trisdešimt žmonių, į bunkerį ir užrakino. Visi labai karštai meldėsi ir… privertė pakeisti vėjo kryptį. Taip išsigelbėjo. Va toks tikėjimas ir padėjo išlikti.
Pamena ukrainietiškas dainas
Prasidėjus karui Ukrainoje, Živilės močiutė nepanikavo ir visiems patarė reaguoti ramiai. Ji iki šiol pamena ukrainietiškas dainas, kurias dainavo kartu su ja kalėję ukrainiečiai.
Živilė sakė, jog jos ryšys su močiute artimesnis nei su mama. Į netoliese jos namų esantį Dūkšto miestelį pristatyti knygos ji nusivežė ir močiutę.
„Aš kalbu, o ji man tyliai sako: „Nemaskatuok rankomis“, – juokėsi Živilė.
Pastabų iš močiutės ji sulaukdavo ir po pasirodymo televizijos eteryje: „Žiūrėk tiesiai į mane“. Suprask, į televizijos kamerą.
Tačiau iki šiol Živilė nesulaukė močiutės pagyrimo už tai, kad ji įdėjo daug pastangų ir parašė jos gyvenimo istoriją.
„Tokia jau ji yra“, – šypsojosi Živilė Kropaitė-Basiulė.
Edita Mikelionienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė
