Dauguma biržiečių Drąsutį Bulovą atpažįsta kaip fotografą. Tai nestebina, nes visą savo profesinę karjerą, prasidėjusią 1986 metais, jis paskyrė fotografijai. Šešiasdešimtmetį šią žiemą švęsiantis biržietis darbą studijoje kantriai tęsia ir dabar, nors tradicinės fotostudijos ir laboratorijos išgyvena ne geriausius laikus.
Nuotraukos – iš žmogžudysčių vietų
Biržuose gimęs ir užaugęs D. Bulovas pirmuosius fotografijos pagrindus įgijo fotografų būrelyje. Jame buvo įgyta įvairiausios patirties – tiek praktinės, tiek meninės. Tiesa, kai kuri patirtis pagal šiandienius ugdymo standartus yra sunkiai suvokiama.
„Pirmasis fotografų būrelio mokytojas buvo Konstantinas Galvelis, po to jį pakeitė Bagdonas, kurio vardo tiksliai jau nepamenu. Daugiausiai dirbome su juostų ryškinimu, nuotraukų darymu. Vienu metu, nežinau kodėl ir kaip, bet darydavome nuotraukas prokuratūrai. Būdavo, kad nuo kai kurių vaizdų net pykindavo. Nuotraukų būta kraupių – iš žmogžudysčių vietų, avarijų ir kitų. Gerai, kad jos dar nespalvotos buvo. Gal mes, būdami paaugliais, to labai nesureikšminom, bet kas gali žinoti, kokį poveikį jos galėjo turėti“, – pasakojo D. Bulovas.
Mokytojas dirbo iš širdies
Anot fotografo, būrelis visai kitų spalvų įgijo, kuomet su jaunimu pradėjo dirbti Zenonas Meškauskas.
„Su Z. Meškausko atėjimu prasidėjo rimtesnis, daugiau kūrybiškesnis darbas. Jis turėdavo deficitinių fotografijos žurnalų, buvo į ką pažiūrėti, paanalizuoti. Tokie leidiniai kaip „Sovietskoje foto“ buvo gal tik trys vienetai visam rajonui skirti, jau nekalbant apie čekišką „Fotografy“, kuris išvis buvo iš fantastikos srities.
Mūsų fotobūrelis net respublikiniame konkurse antrąją vietą buvo laimėjęs. Mokytojas dirbo iš širdies, mus užimdavo, net konkursų prigalvodavo, pavyzdžiui, tokių, kaip kas greičiau užrištomis akimis juostą į ryškinimo bakelį susuks“, – prisiminimais iš būrelio laikų dalijosi fotografas.
Baigęs tuometinę Biržų II vidurinę D. Bulovas įstojo radijo ir elektronikos mokslus, bet greitai suprato, kad yra ne savo rogėse. Tuomet, kaip ir daugeliui ano meto jaunų vyrų, teko dvejus metus paaukoti sovietinei armijai. Grįžęs po jos įstojo į fotografijos mokslus 47-oje Vilniaus technikos mokykloje. Pasirinkimą iš dalies lėmė ir tai, kad mokslai truko neilgai – metus, nes jaunam žmogui nebesinorėjo „ant tėvų sprando sėdėti“.
Kai Venecijos vaizdai pykino…
Baigęs mokslus 1986 metais D. Bulovas pagal paskyrimą grįžo dirbti į Biržus ir pradėjo darbą Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK).
„BGAK trumpinį mes juokais šifruodavome taip – būk gudrus, apgauk kitus. Darbo būdavo daug, dirbome aštuoni fotografai. Kaip ir nemaža dalis kitų buitinio specialistų, dirbom ir valdžiai, ir ne visai. Papildomu darbu antrą algą pavykdavo susirinkti“, – pasakojo D. Bulovas.
Griūvant Sovietų sąjungai ir keičiantis santvarkai tuometinę fotoateljė privatizavo patys darbuotojai. Tačiau išsilaikyti nebuvo lengva. Atsirado muilinės (buitiniai fotoaparatai), keitėsi žmonių poreikiai. Taip pat Biržuose atsirado ir nauja privati fotolaboratorija, o studijinio fotografavimo poreikis mažėjo.
„Su Algirdu Kalniniu susiradom investuotoją ir 1997 metais Biržuose atidarėme „Fujima“ saloną. Darbo buvo labai daug. Kol stovėjo lėtesnės mašinos, maždaug iki 2004 metų, technikos jau nebeišjungdavome. Vienas dirbdavo iki pirmos valandos nakties, kitas darbą pradėdavo nuo keturių ryto. Nuotraukos dokumentams, laikraščiams, gyventojams. Žmonės pradėjo keliauti, viską norėjo įamžinti. Grįžta „Naftotiekio“ dviejų aukštų autobusas iš kelionės po Italiją, visi juostas ryškinti neša, nuotraukas daryti. Nuo Venecijos Šv. Morkaus aikštės ir balandžių net bloga darosi. Būdavo ir po 50 juostų per dieną ryškindavome“, – pasakojo fotografijos specialistas.
„Jaunų arklių darbas“
Vestuvės, krikštynos ir kitos šventės – neatsiejama fotografo darbo dalis. Jų per 36 darbo metus galima priskaičiuoti šimtais. Švenčių būta visokių, bet labiausiai įsimintinos buvo dvi.
„Vienos įsimintiniausių vestuvių buvo Šiauliuose. Buvo gal 2000-ieji. O įsiminė jos tuo, kad viskas buvo apgalvota ir sudėliota iki smulkmenų. Ne tik svečiams, bet ir mums, fotografams. Šeimininkai buvo labai dėmesingi, net vairuotoją paskyrė, kad mus visur vežiotų. Mes dirbam, o organizatoriai sako: eikite atsikvėpti, pavalgyti. Ir ramina, kad kol mes nepavalgysim, tol šventė neparsidės, visi palauks. Šventės įkarštyje net močiutės ant kėdžių šoko, bet nė vieno girto, kuris šventę gadintų. O tokių, kaip žinia, dažnose vestuvėse po kokį vieną būtinai turi atsirasti“, – juokiasi D. Bulovas.
Romualdo Vinčos nuotr.
Kitos gerus prisiminimus palikusios vestuvės buvo 2010 m. Rokiškyje. Jaunieji patys kruopščiai suplanavo fotosesiją, atsakingai parinko lokacijas ir laiką.
„Viskas buvo sudėliota, tereikėjo fotografuoti. Iki tokių dalykų kaip saulės apšvietimas tam tikroje vietoje, tam tikru metu. Net traukinių stotyje buvome būtent tada, kai atvažiavo traukinys, nereikėjo lūkuriuoti ir gaišti laiko.
Tiesa, vidurnaktį turėjusią įvykti fotosesiją su vestuviniais rūbais baseine paankstino, nes nebenorėjo nei savęs, nei mūsų kamuoti. Pamenu, kad tądien buvo 31 laipsnis karščio“, – prisiminimais iš vestuvių dalinosi fotografas.
Anot jo, vestuvių fotografavimas – sunkus ir atsakingas darbas, kuris reikalauja fizinių ir dvasinių jėgų.
„Vestuvių fotografavimas – jaunų arklių darbas. Po baliaus visi miega, o mes per naktį juostas ryškiname, kontrolines nuotraukas darome, nes kitą dieną jau vyksta nuotraukų užsakymai. Dabar viskam persikėlus į skaitmeną, gal kiek kitaip, tačiau pats intensyvus darbas iš esmės vestuvių metu nesikeičia. O tam reikia turėti sveikatos, kurios bėgant metams nebėra tiek, kiek būdavo. Reikia prisiimti atsakomybę už atliekamą darbą, o ne dirbti ir galvoti, kada čia greičiau viskas pasibaigs“, – sakė D. Bulovas.
Popierinės nuotraukos turi kitokią vertę
Jei prieš dvidešimtmetį darbo buvo tiek, kad studijoje tekdavo sėdėti iki išnaktų, tai šiandien darbo diena D. Bulovui teka labai ramia vaga.
„Kalbant apie nuotraukų gamybą, tai darbo sumažėjo drastiškai. Ir tai ne tik dėl technologinės pažangos, bet ir pasikeitusio požiūrio. Fotografuojasi žmonės dabar daug kaip niekada ir visos nuotraukos tūkstančiais kraunamos į palėpę. Tiesa, tos palėpės yra skaitmeninės – usb raktai, debesys. Paprašyk žmogaus parodyti kokią konkretesnę nuotrauką, tai dažnas negalės to padaryti. Jų turi begalę, bet pats nė nebežino, kur jų ieškoti“, – sako tradicinių nuotraukų šalininkas.
Fotografas nuotraukas ir fotoalbumus palygino su popierinėmis knygomis, kurioms vienu metu taip pat buvo žadamas išnykimas.
„Atspausdinta nuotrauka turi visai kitą jausmą, vertę. Čia labai artimų paralelių galima rasti su popierine knyga. Buvo kalbama, kad ir jos išnyks, bet taip neįvyko, knygos toliau spausdinamos ir perkamos. Paimkite ir pavartykite tėvų ar senelių nuotraukų albumą ir pajausite, kad tai ne tas pats, kas braukti per telefono ekraną. O jei dar tas albumas tvarkingas, tai tarsi istorinė šeimos knyga. Šiais laikais apstu galimybių pasidaryti nuotraukas ar net fotoknygas, tik, kaip minėjau, čia jau požiūrio, o gal mados reikalas. Tikėtina, kad ilgainiui nuotraukos grįš į madą, o didmiesčiuose požiūris gal pamažu jau ir keičiasi“, – kalbėjo D. Bulovas.
Į kurią pusę važiuojame?
D. Bulovo teigimu, fotografavimas jam yra daugiau profesija, darbas, o ne laisvalaikio praleidimo forma.
„Meninę fotografiją kaip hobį savo malonumui pastumti šalin teko dar apie 1988 metus. Atsirado šeima, buvo pradėtos namo statybos… Kartais dar kyla noras pafotografuoti savo malonumui, bet vis kažkaip tą atidedu. Tiesa, sakykim visai neseniai buvo bandymas sugrįžti. Nusižiūrėjau tokį medį, kuris esant šalčiui pasidabina šerkšnu ir tamsoje esant apšvietimui atrodo išties įspūdingai. Tinkamai apsirengiau, susiruošiau. Nuvykstu į vietą, o ten viskas skendi tamsoje – išjungtas apšvietimas“, – nevykusią gražaus kadro medžioklę prisiminė pašnekovas.
Dabartinių fotografų, darbus skelbiančių socialiniuose tinkluose, D. Bulovas vertinti nelinkęs, tačiau pateikia keletą įžvalgų.
„Darbų yra visokiausių ir labai daug. Technologijos pažengusios, ypač nuotraukų apdirbime. Tačiau visai filtrais dar reikia mokėti naudotis. Tai, ką matome savo kompiuterio ar telefono ekrane, visai kitaip gali atrodyti kitame įrenginyje ar sukalibruotame ekrane. Jau nekalbu apie atspausdintą vaizdą. Tuomet ir išryškėja fotografo profesionalumas. Be to, nuo nuolatinės informacijos gausos ir spalvų akys yra persisotinusios, jos nebeatskiria atspalvių, kas labai svarbu apdirbant nuotraukas. Tampa sunku suvokti ir nuotraukose išlaikyti tinkamą spalvų balansą“, – kalbėjo D. Bulovas.
Kas vyksta socialiniuose tinkluose, kokiomis nuotraukomis dalinasi jaunimas ir kokios vyrauja tendencijos, D. Bulovas ne itin seka.
„Aš save laikau senesnės kartos atstovu ir jau su savais marazmais. Nelinkęs kaip jaunimas beatodairiškai priimti visas naujoves, nes turiu gyvenimiškos patirties ir jau galiu įvertinti, ar jos yra racionalios. Be to, kalbant apie techniką, viskas kainuoja ir nemažus pinigus, kas mane, ko gero, iš dalies apsaugojo nuo daug nereikalingų daiktų įsigijimo. Šią vasarą su bičiuliu buvome pažiūrėti senovinių automobilių parado ir priėjome prie vieningos išvados, kad automobilių pramonė ryškiai ne į tą pusę nuvažiavo. Kartais tą galima pasakyti ir apie fotografiją“, – mintimis pasidalino ilgametę patirtį turintis Biržų fotografas.
