„Kai liūdnas lapkritis visur – mano valstybėje, mieste, prie upės, už nulyto lango, namuose, kai ir pati esu lyg vėlyviausias lapkritis, stengiuosi prisimint gražiausius netikėtus jutimus“.
Taip rašo pedagogė Violeta Tapinienė, išmintingų tekstų autorė.
Stengiuosi ir aš vyti šalin lapkritines mintis, kurios įkyriai lenda į galvą, bei ieškoti kitų spalvų.
Pirmoji praėjusią savaitę mano akiratyje sušmėžavo kone ryškiausia rudens spalva – oranžinė. Ją paskleidė ugniaspalvis Trumpas, kuris vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei. Be kita ko, iš prisiminimų lįste lenda epizodai, rodantys jo chamizmą, seksizmą, virtuoziškas melagystes, ir tai kažkaip nekoreliuoja nei su vidine nei su išorine šviesa.
Karštligiškai ieškau kitų spalvų, kurios šviestų ir šildytų.
Raudona. Šia spalva nusidažė mylimas kraštas. Žmonės džiūgauja atsikratę konservatorių jungo. Ir dėl to krūtinė turėtų pripildyti šilumos, kuri užkaitintų kraują naujiems žygiams vardan paprasto žmogaus. Bet pati ryškiausia socialdemokratų rožė nusprendė žydėti ne numylėtoje Lietuvoje, o Briuselyje.
Lyg to būtų negana, savaitgalį apskriejo žinia, kad Lietuvos socialdemokratų partijos taryba pritarė trijų partijų koalicijai – jie valdžia dalysis ne tik su „skvernelininkais“, bet ir su „Nemuno Aušra“. Su ta pačia, kurios atsižegnojo prieš rinkimus ir socialdemokratai, ir prezidentas.
Kad būrys Žemaitaičio bendraminčių patektų į Seimą, prisidėjo ir už juos gausiai balsavę biržiečiai. Ir čia nereikia dairytis, kaip mus įvertins Vakarai. Pažvelkime, kaip mes visa tai vertiname patys.
Taigi, „prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“. Prie Lietuvos vairo – teisti, antisemitiniais pareiškimais Seimo nario priesaiką sulaužę ir šiurkščiai pažeidę Konstituciją.
Į valdančiųjų glėbį priimtas asmuo, kuris savo antisemitiniais pareiškimais morališkai stojo žydšaudžių pusėn. Kad būrys Žemaitaičio bendraminčių patektų į Seimą, prisidėjo ir už juos gausiai balsavę biržiečiai. Ir čia nereikia dairytis, kaip mus įvertins Vakarai. Pažvelkime, kaip mes visa tai vertiname patys.
Juolab kad šis veikėjas, kaip ir reikėjo numanyti, nesirengia liautis. Dabar jis pakvietė prie V. Landsbergio namų terorizuoti 92-ejų metų pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo.
Į tai sureagavo prokuratūra. Prezidentas iki pirmadienio ryto tylėjo.
Belieka laukti, kas bus kitas „nemuniečio“ taikinys.
Kažkaip nejuntu šviesos anei šilumos.
Pozityvo ieškau Biržuose.
Ar tikrai norime puoštis beviltiškais, provincialiam ir primityviam skoniui pataikaujančiais paminklais? Juolab kad ir su turimais nelabai žinome, kaip tvarkytis.
Štai Biržų įkūrėjo Kristupo Radvilos Perkūno fondas paminklo projektui parengti surengė konkursą. Konkurse dalyvauja keturi kandidatai. Jų pasiūlymus vertins ekspertinė komisija, kuri ir išrinks konkurso nugalėtoją. Biržiečiai ir kiti daugiau bei mažiau suinteresuoti asmenys kviečiami susipažinti ir pareikšti savo nuomonę, kuri bus taip pat pateikta komisijai.
Skubu pažiūrėti, kas puoš Biržų miestą. Menas juk taurina žmogų – turėtų priversti iš malonaus jaudulio suvirpėti net ir lapkritinės cinikės širdį.
Ir tikrai suvirpino. Prajuokino nuoširdžiai. Labiau nei sprendimai miesto aikštės centre ir priešais bažnyčias statyti tualetus bei atliekų konteinerius.
Suprantu, kad paminklo statybos – galbūt kažkam žūtbūtinis noras mieste palikti savo pėdsaką, pažymėti teritoriją, įsiamžinti.
Tačiau paminklas stovės ne privačios sodybos teritorijoje, kurioje šalia statinio istorinei asmenybei gali būti ir drožti ereliai, ir elniukai ir pan. Paminklas bus miesto aikštėje ir reprezentuos biržiečius – jų požiūrį į istorinę atmintį, estetinę nuovoką. Kitaip tariant, atspindės mus visus.
Su visa pagarba paminklo sumanytojams, projekto organizatoriams ir kūrėjams, aš tikrai nenorėčiau, kad siūlomi kūriniai reprezentuotų ir mane.
Belieka tikėtis, kad paminklas Biržų įkūrėjui bent nebus mažesnis už toje pačioje aikštėje pastatytą tualetą.
Ar tikrai norime puoštis beviltiškais, provincialiam ir primityviam skoniui pataikaujančiais paminklais? Juolab kad ir su turimais nelabai žinome, kaip tvarkytis. Kaip elgiamės su paminklu garsiajam aušrininkui J. Dagiliui?
Neturiu vilties, kad biržiečiai nepasirinks nė vieno iš siūlomų paminklų projektų Radvilos garbei.
Juk mes įgudę balsuoti už KAŽKĄ.
Galime guostis, kad nėra iš ko rinktis, kad vis priversti balsuoti už geriausią iš blogiausių. Bet ar tai iš tiesų guodžia?
Šiaip Biržai jau turi vieną juos reprezentuojantį kūrinį – J. Janonio paminklą. Jis toks didelis ir toks atitinkantis ne tik biržiečių, bet ir šių dienų visos Lietuvos dvasią – poetas irgi pranašavo naują rytą. Netoliese įkurdintas Kristupas Radvila Perkūnas savo dydžiu gali atrodyti tik kaip nykštukas proletarinio dainiaus paunksnėje.
Belieka tikėtis, kad paminklas Biržų įkūrėjui bent nebus mažesnis už toje pačioje aikštėje pastatytą tualetą.
