Gruodžio 13-ąją kitados buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos. Tai Šviesos diena. Nuo jos iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų! Šią dieną, kalendoriuje pažymėtą šv. Liucijos (lotynų kalboje lux – „šviesa“) vardu, šviesos ir šilumos buvo sklidinas ir Vabalninko muziejuje vykęs renginys.
Iš hobi pasaulio
Biržų krašto muziejaus ‚Sėla“ Vabalninko skyriaus vedėja Vida Skujienė susirinkusius sveikino su šviesos laukimo laikotarpiu ir pristatė parodą. Jos autorė – Vabalninko seniūnijos seniūno pavaduotoja Zena Švainauskienė, parodą pavadinusi „Mano panaktinėjimai“.
Vilniaus pedagoginį institutą 1983 metais baigusi matematikos mokytoja atvyko į Vabalninko technikumą dirbti dėstytoja. Iš Vilkaviškio rajono Vidugirių kaimo kilusi suvalkietė jau 40 metų yra suaugusi su Vabalninko kraštu. Nuo 1986 metų dirba savivaldos institucijose.
„Ir kuo tik aš nedirbau. Jau visiems iki nuobodulio esu atsibodusi“, – su šypsena kalbėjo Vabalninko seniūno dešinioji ranka.
Vabalninke p. Zena su vyru Viktoru užaugino du puikius sūnus Viktorą ir Igną. Gydytojo ir teisininko šeimose gimė keturi Švainauskų anūkai – Kipras, Domas, Leonas ir Atėnė.
Jų visų gyvenimas – Lietuvoje, bet nebe Vabalninke. Vaikams išvykus jų buvusi erdvė tėvų namuose tapo kambariu – „kanceliarija“ su daugybe atvirukų ir atvirlaiškių. Maža jų dalis tapo parodos eksponatais. Tai Zenos hobio – postcrossingo – „lobis“, sukauptas per 8 metus.
„Iš viso esu išsiuntusi ir gavusi maždaug 3000 atvirlaiškių iš 84 šalių“, – sako Z. Švainauskienė. Atvirukai įvairia tematika į p. Zenos namus yra atkeliavę ir iš itin retų šalių – Bangladešo, Brunėjaus, Kambodžos, Kenijos ir kt. Pati „postcrossing“ dalyvė yra išsiuntusi atvirlaiškius ir į Ekvadorą, Namibiją, Makau bei kt.
Anglų kalbos nemokančiai p. Zenai, pasak jos pačios, susirašinėti padeda google vertimų programa.
„Postcrossing“ – būdas pažinti pasaulį atvirlaiškiais. Susirašinėjimas vyksta pagal pageidaujamas temas. Parodoje – atvirukai iš serijos „Namai ir langai“, „Seni žmonės“.
Parodos autorė dėkinga visiems už dovanojamus atvirukus. Ypatinga jų kolekcija – iš šviesaus atminimo monsinjoro Povilo Miškinio bibliotekos. Atvirukų su M. K. Čiurlionio paveikslais p. Zena sako siuntinėti nedrįstanti. Juos vadina vertybe.
Iš naktinėjimo paslapčių
Kito visą gyvenimą p. Zenos mėgto hobi – rankdarbių meno – rezultatas yra riešinės. Parodos pavadinimas „Mano panaktinėjimai“ – ne atsitiktinis.
Karoliukais margintos riešinės – ypatingos kantrybės, kruopštumo reikalaujantis darbas.
„Mezgu, kaip sugebu, kaip moku – ne man lygintis su tikromis šio dalyko meistrėmis… Knebinėjimosi tikrai daug – veri karoliukus ant siūlo, skaičiuoji… Megzdavau daugiausia virtuvėje. Girdėjau klausimų, ką aš naktimis toje virtuvėje veikiu, nes taip ilgai žibėdavo šviesa“, – pasakojo riešinių mezgėja, šį užsiėmimą vadinusi tikra meditacija. Ypač ji gelbėdavusi po nuovargio darbe bendraujant su daugybe skirtingų žmonių…
Į parodos atidarymą atėjo būrys vabalninkiečių – ištikimų bičiulių, buvusių bendradarbių, kolegų. Ponia Zena dėkojo „kaltininkei“ – muziejaus vedėjai V. Skujienei, įkalbėjusiai parodyti nors mažą dalį laisvalaikio pomėgių rezultatų.
Parodos autorė buvo apdovanota gėlėmis, išbučiuota ir apipilta gražiausiais linkėjimais.
Sveikinusi Biržų savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė, dėkojo p. Zenai už drąsą pasidalyti savo pomėgių dalimi. Vėliau vicemerė savo sveikinimą papildė. Sakė, kad ji įsitikino, jog parodą surengti padėjo ne tik drąsa, bet ir abipusis vabalninkiečių tikėjimas bei pasitikėjimas savo krašto žmonėmis.
