Iš Biržų kilusi, Kaune gyvenanti Inga Kaminskaitė pasakoja apie gyvenimą, kupiną meilės, šilumos, gėrio ir mistikos, kuri atsispindi jos kūryboje.
„Visi vaikai moka piešti, o Inga ne“
Ingą augino biržietė pedagogė Aldona Jukonienė – globėja, pagal giminystės ryšius teta, kurią paprastai vadino mama. Inga pasakoja, kaip jos mamai labai įstrigo vienas prisiminimas iš Ingos vaikystės. „Mano mama ateina manęs pasiimti iš darželio, o auklėtoja ir sako jai: visi vaikai moka piešti, o Ingutė nemoka, pamokykit jūs ją“, – juokiasi Inga, laikanti tapybą savo didžiausia aistra.
Ingos mama turėjo menišką sielą. Mergaitė jau būdama ketverių matydavo savo mamą rašant plunksna ar piešiant teptuku ir tai turėjo didelės įtakos vaiko meniniam suvokimui plėstis ir tobulėti.
Po auklėtojos pareiškimo apie Ingos nemokėjimą piešti mergaitė visiškai įsitraukė į meno pasaulį, kurį pažinti pradėjo nuo spalvinimo knygelių. „Taip mėgau spalvinti knygeles, kad net nespėdavo man jų pirkti“, – su šypsena sako dailininkė.
Mokyklos dailininkė
Mokyklos laikais Inga jau buvo žinoma kaip gera piešėja. Vis ją įtraukdavo kur nors sudalyvauti, ką nors nupiešti. Kartais prireikdavo ir mamos pagalbos piešiniams patobulinti.
Inga prisimena, kad antroje klasėje pirmą kartą teko dalyvauti piešimo konkurse „Šviesoforas“. Prieš konkursą vyko įvairiausi pasiruošimai, maža mergaitė labai jaudinosi, tačiau užėmė trečią vietą ir tuo labai džiaugėsi.
4-5 klasėje Inga eksponavo savo atvirukus „Sėlos“ muziejuje. Jai teko aliejiniais dažais tapyti ir didžiulę freską Biržų internatinėje mokykloje (dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje) ir „Ąžuoliuko“ darželyje bei sukurti internatinės mokyklos emblemą.
Šiuo metu menininkė paveikslams renkasi akrilinius dažus. Inga sako, kad tapant aliejiniais dažais spalvos paveiksle ryškesnės, sodresnės, netgi paslaptingesnės. Įmanomas ir piešinio pataisymas, nes aliejiniai dažai ne taip greitai išdžiūsta, palyginus su akriliniais. Tačiau norint piešti aliejiniais dažais reikia atskiros tam skirtos patalpos, nes dažai skleidžia stiprų kvapą, kurį ne visi gali toleruoti.
„Mano šeimai nepatiko aliejinių dažų kvapas, todėl nusprendžiau neardyti harmonijos namuose ir piešti akrilu“, – juokiasi Inga.
Piešia tik tada, kai geros emocijos
Talentingas žmogus ne visada ir ne iš visų sulaukia palaikymo. Vieną pavyduolę mergaitę prisimena ir Inga.
„Mano būsimam piešiniui buvo paskirtas mokyklos stendas, tačiau viena mergaitė atėmė iš manęs visus pieštukus. Pasakė, kad pieš ji, nes aš nemoku. Net per širdį perėjo jos žodžiai. Tačiau aš ilgai nepykstu, greitai nuleidžiu garą. Galvojau, tegul pasireiškia“, – sako Inga. Tačiau, kai mokytoja sudrausmino mergaitę, ir Inga nebepiešė. Sako, kad dėl blogų emocijų nebeliko kūrybinės dvasios.
„Aš niekada neimu teptuko, kai emocijos blogos. Žinau, kad man neišeis piešti, ir ta piešinio nuotaika, energija būtų visai ne ta, kurios norėčiau“, – prisipažįsta dailininkė.
Inga savo darbus apibūdina kukliai, paryškindama nuoširdumą ir pozityvias emocijas.
„Aš monų lizų nepiešiu, ypatingų freskų nekuriu, bet kai viskas kyla iš vidaus, vis tiek ką nors patraukiu savo darbais. Kažkokia energija egzistuoja, manau“, – sako menininkė.
Čiurlioniški piešiniai
Būdama 21 metų Inga dvejus metus lankė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyrių. Ją mokė dailininkai Egilas Skuja ir Vidmantas Jažauskas, su kuriuo ir dabar palaiko ryšius.
„Jažauskas sakydavo, kad mano piešiniai tiesiog čiurlioniški“, – šypsosi Inga.
Jaunosios menininkės grafiniais darbais buvo susidomėję ir rajono laikraščio darbuotojai. Metus Inga buvo tapusi šio laikraščio dailininkė. Ji kurdavo grafinius, pieštus tušu paveikslėlius eilėraščiams.
2008 metais V. Jažauskas pasiūlė Ingai įsitraukti į „8+“ dailininkų grupės veiklą ir eksponuoti savo paveikslus „Sėlos“ muziejuje.
„Mokytojas turėjo kelis dailininkus grupėje. Kas turėjo tų darbų, tas ir atsivežė į parodą“, – prisimena menininkė.
Išvykusi į Kauną Inga dvejus metus studijavo interjero dizainą ir floristiką. Tačiau interjero dizainas Ingai neprilipo ir ji pasirinko darbą gėlių parduotuvėje.
Mistika, kylanti iš vidaus
Dažnas Ingos paveikslų motyvas – angelai. Anot pašnekovės, ji paveikslus pradėjo piešti kai laukėsi pirmagimės, o angelai į paveikslus atėję savaime. „Kai piešiu angelus, aš stipriai pasikraunu. Ypač tada, kai man niekas netrukdo ir piešiu skambančios muzikos fone. Tai mano meditacija“, – pasakoja dailininkė.
Pradėdama kūrinį Inga dar nežino, kaip piešinys turės nugulti ant drobės.
Prieš imdama teptuką į rankas moteris paprastai atsigula į lovą, pasideda drobę ir ima fantazuoti, kas joje gali būti. Kartais pasidaro piešinio eskizą, o būna, kad ima ir piešia iš karto. „Nežinau, nuo ko tai priklauso. Tiesiog natūraliai viskas vyksta“, – sako Inga.
Savo paveikslus Inga dovanoja draugams ar parduoda kitiems žmonėms.
Yra ir keistų istorijų, susijusių su jos kūryba. Moteris pasakoja apie savo draugę, kuri išgyveno sunkų gyvenimo etapą. Bičiulė prašė Ingos, kad nutapytų jai paveikslą, kuris savo šviesia energija išvytų iš namų blogąją.
„Draugė labai prašė manęs, todėl šį paveikslą piešiau iš visos širdies“, – pasakoja Inga. Sako, jai patinka tapyti mistinius dalykus.
Inga šių metų rugsėjį surengė savo paveikslų parodą Kauno prekybos centre „Mega“.
Dailininkės planuose – mamos dienai skirta paroda sostinėje.
Gyvenime nėra atsitiktinumų
Inga stengiasi gyventi pagal vieną posakį: daryk arba ne, arba bent jau pabandyk. Anot jos, gyvenime galimybės ateina dabar, todėl jomis ir reikia pasinaudoti dabar. „Po to jau būna per vėlu. Viskas išblanksta, emocijos nuslūgsta, ateina kasdienybė ir galimybė lieka pražuvusi“, – sako menininkė.
„Kas tau yra duota gyvenime, nėra atsitiktinumai. Tuo įsitikinau šimtu procentu“, – savo pastebėjimais dalijasi menininkė.
2021-aisiais Ingos gyvenime buvo pokyčių, kurie privertė moterį į pasaulį žvelgti kitaip.
„Mirė mano mama. Labai buvo skaudu ir, atrodo, iki šiol jaučiu ją šalia savęs. Neilgai trukus išsiskyriau su vyru po 25 metų bendro gyvenimo kartu ir galiausiai išėjau iš darbo. Visiška transformacija, galima tai pavadinti antru gyvenimu, kuris man, beje, labai patinka. Šiuo laikotarpiu pradėjau labiau pažinti save, užsiimti naujomis veiklomis“, – sako Inga, nebijanti versti naujo gyvenimo puslapio.
Moteris, kurianti grožį, nori matyti jį visur. O kai nori – tai ir matai: anot Ingos, grožis gali egzistuoti bet kur.
Apsilankymai Biržuose
Užsiminus apie Biržus, Inga paminėjo 2018-aisiais vykusį smagų susitikimą po 25 metų su buvusiais klasės draugais ir auklėtoja Gražina Dagyte. Moteris savo auklėtoją atsimena kaip nuoširdų žmogų, nemokantį pykti.
Į Biržus Inga atvažiuoja tik aplankyti artimųjų kapų ir jos laukiančių giminaičių – pusseserės su pusbroliu.
Orinta Janulionytė
