Pokalbis su buvusia Medeikių vidurinės mokyklos mokytoja, aktyvia Sąjūdžio palaikytoja, Mokytojų sąjūdžio Biržų tarybos nare Genovaite Gegevičiene.
Ji buvo 1989 metais birželį vykusio Mokytojų sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatė, 1992 metais Sąjūdžio kandidatė į Lietuvos Seimą Biržų – Kupiškio apygardoje, o 1995 metais kartu su Sauliumi Kubiliūnu ir Aleksu Ramanausku buvo išrinkta į Biržų rajono tarybą.
Biržų krašto mokytojų sąjūdis
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genovaitė Gegevičienė – viena aktyviausių Biržuose susibūrusio mokytojų Sąjūdžio narių. „Šiaurės rytų“ kalbinti žmonės ją atsimena kaip labai gražią, inteligentišką moterį, mokytoją, nuoširdžiai ir drąsiai įsijungusią į Sąjūdžio veiklą.
Su Sąjūdžiu susijusių faktinių detalių padėjo rasti Sąjūdžio metraštininko vardo vertas mokytojas Vladas Butkus, kartu su kitais dvylika mokytojų (Sandrina Navikonyte-Žukauskiene, Audrone Garšvaite, Algimantu Bukiu, Rasa Peneliene, Vytautu Linkevičiumi, Elene Tekle Šinkūniene, Sauliumi Kubiliūnu, Prane Nauburiene, Genovaite Gegevičiene, Vaiva Baranauskiene, Regina Grubinskiene) buvęs 1989 metais Vilniuje vykusio Mokytojų sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas.
Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje dirbęs Vl. Butkus kartu su G. Gegevičiene (Medeikiai) priklausė Lietuvos mokytojų sąjūdžio Biržų rajono tarybai. Joje buvo ir šie mokytojai: Regina Grubinskienė (Biržų I vid.), Sandrina Navikonytė (Biržų III vid.), Birutė Januliene (Nemunėlio Radviliškis), Angelė Jurevičienė (Vabalninkas), Violeta Balčiūnienė (vaikų l/d „Ąžuoliukas“).
„Būkime verti laisvės“
Taip vadinosi 1990 m. kovo 31 d. laikraštyje „Biržiečių žodis“ skiltyje „Aš taip manau“ išspausdintos G. Gegevičienės mintys.
„Ką jie padarė su mumis – niekur neišvežtais, neištremtais… Mūsų galvos nebepriima tiesos… Juk nuo mažens tiek metų buvo kalbama mokykloje, darbe, per radiją, per laikraščius, per televiziją. Mes buvom įjungti į prievartinę „reikia“ sistemą, gyvenom Melo karalystėje. Melagingas laikraštis, rašęs „kaip reikia“, vadinosi „Tiesa“, tautų kalėjimas – „laisvųjų sąjunga“, feodalinės sistema – „vieninteliu tikru ir teisingu socializmo keliu“, rusinimas – „tautų draugyste“, Afganistano užgrobimas – „internacionaline pareiga“… Melu alsavom ir išėję į Tiesos šviesą… Būkime verti Laisvės. Mes ją iškentėsim. Jos nusipelnysim. Ji bus.“
Šių metų liepos 2 dieną Pagirių kaimo sodyboje „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su mokytoja, kurioje dar gyva Sąjūdžio dvasia ir troškimas, kad Lietuvos stiprybė ir laisvė būtų ne tik įvaizdis.

Apie mokytoją
Gegužę buvo mokytojos Genovaitės Gegevičienės 80-asis gimtadienis.
Mokytojos gimtinė – Kėdainių rajono Lyviškių kaimas. 1962 metais Genovaitė baigė Pagirių vidurinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų nuo tėviškės.
Penkeri lietuvių kalbos ir literatūros studijų metai Vilniaus universitete ir paskyrimas į Pasvalio rajoną – Kiemėnų aštuonmetę mokyklą.
„Ten mane surado Petras ir nebepaleido“, – sako Genovaitė apie Kiemėnuose sutiktą būsimą sutuoktinį Petrą Gegevičių. Į Biržų rajoną Gegevičiai atvyko 1968 metais.
„Tai buvo sena medinė mokykla. Atrodė labai liūdnai. Pamaniau, kad save gerbiantis žmogus tokioje mokykloje negalėtų dirbti”, – sako Genovaitė apie senąją Medeikių mokyklą, kuri neilgai trukus persikėlė į naują mūrinį pastatą. Mokytoja mena direktorius Petrą Anciūną, Stapulionį, Jankauską (išvykusį į Ameriką).
1970 metais gimė ir Medeikiuose augo Gegevičių sūnus Giedrius. Biržų rajone šeima gyveno iki 1996 metų. Tada ir grįžo į Pagirius. Priežastis – pašlijusi Genovaitės mamos sveikata.
Mokytojos vyras Petras Gegevičius mirė 2020 – aisiais. Dabar G. Gegevičienė Pagiriuose gyvena su sveikatos problemų turinčiu 72 metų broliu Vytautu.
Vienturtis sūnus su šeima – žmona ir suaugusiais vaikais – gyvena ir dirba Vilniuje. Sūnaus rūpesčiu jau šį rudenį Genovaitė ir jos brolis turėtų apsigyventi Druskininkuose.
„Po vyro mirties visos ligos užpuolė. Atrodė, kad gyvenimas baigėsi“, – sako po neseniai atliktos klubo operacijos pamažu atsigaunanti mokytoja.

Sąjūdžio laikas ir emocija
Mokytoja Genovaitė Sąjūdžio pradžią mena kaip laiką, pakeitusį jos gyvenimą. Mena, kaip susitiko su „iš Vilniaus atvykusia Vaitiekūniene“, apvaikščiojo kaimo trobas. Iš mokytojų kartu ėjusi Monika Čalkauskaitė.
„Liūdnas vaizdas – žmonės bijo šnekėti… Atrodė tiesa Vytauto Landsbergio pasakytas žodis, kad kaimas yra tarsi nugyventas, su baime laukiantis, kas bus“, – kalba p. Genovaitė.
Ji pati baimės nejuto. „Atrodė, kad jeigu Sąjūdis gali būti, tai jame turi būti lituanistai. O jei lituanistai, tai kodėl ne aš“, – kalba mokytoja. G. Gegevičienė mini atmintyje labiausiai išlikusius bendraminčius – kolegą pedagogą Gintarą Vysocką, žurnalistą Alfonsą Kazitėną, laikraščio redakcijoje dirbusį Feliksą Grunskį, mokytoją Povilą Gasiulį.
Sąjūdžio programa, darbų svarba, pasak mokytojos, jai tuo metu tarsi prilygo Vasario 16-ajai. Sykiu tai buvo laikas, kai patirta daug gerų emocijų, išgyventa jaudinančių akimirkų.
„Važinėjome po kapines, kur buvo statomi paminklai, perlaidojami žuvę ar ištremti žmonės, – pasakojo sąjūdietė. – Asmeniškai tai nebuvo lengva – namų buitis, po pamokų laukianti sąsiuvinių krūva. Pasišnekėdavome su vėliau Švietimo skyriuje dirbusia mokytoja Rasa Peneliene. Ji klausdavo, kas mane palaiko, padeda atlaikyti krūvį. Sakiau, kad mane palaiko miškai ir debesys. Aš pagoniškos pasaulėjautos žmogus“.
Šeimos sodyba Pagiriuose išpuošta medžio figūromis. Čia tarsi jaučiama protėvių dvasia.
„Piešiau aš, o Petras pjaustydavo. Sūnus Giedrius mūsų pavėsinę vadina baltų šventykla“, – kalba mokytoja Genovaitė.
Nepamirštamas laikas – Sausio 13-osios įvykiai. Genovaitė važiavo į Vilnių budėti, su kitais stovėjo prie parlamento. Mena biržiečių turėtą vėliavą, apie kurią aplinkiniai klausinėjo, ar ši vėliava ne lenkų. O Radvilų karo vėliavą atpažino heraldiką išmanęs žmogus. Mena ir Marijos skulptūrą atsinešusią močiutę, besimeldžiančius žmones.
„Pasigirdus šūviams kai kurie iš mūsų bėgo prie televizijos bokšto. Vienas iš jų, Dieve, kad tik neužmirščiau pavardės, tai Indrašius Mindaugas. Dar vienos pavardės negaliu prisiminit. Tai jie ten prie to ant žmonių važiavusio tanko buvo, bandė jį stumti. Tik jie niekam nesigyrė ir nesisakė. Tas Indrašius iš Pabiržės, pažinojau ir jos motiną gydytoją Indrašienę… O rytą po baisios nakties labai didelį darbą atliko kunigai, palaikę žmones, kad jie neišsigąstų, nepabėgtų. Ir skambėjo maldos, ir niekas nebėgo, niekas nesisklaidė…“
Apie santykį su bažnyčia
„Kaip sakiau, mano pasaulėjauta yra pagoniška. Nueinu į bažnyčią, bet … Įspūdis – įstrigę toje evangelijos pasakoje, o kad kunigas kaip nors gyvenimiškiau, filosofiškiau kalbėtų… Yra tokių, bet jie turbūt ne kaimo bažnytėlėse. Vieną sykį kalendavodamas kunigas aiškino, kad reikia dažniau lankytis bažnyčioje, eiti išpažinties. O aš jam sakau, kad žmogui turi rūpėti, kaip jis elgiasi, kaip gyvena ir ką jis ne taip padaręs. Bet tu pats turi tai suvokti ir stengtis ištaisyti. O jeigu nebegali taisyt, tai stenkis ateity tokios klaidos nebedaryt… O kunigas man sako, bet tai yra parašyta evangelijoje, kam nuodėmės atleistos, kam atleidimas sulaikytas. Aš sakau, bet visa tai rašė žmonės. Tai kunigas patylėjo ir pasakė: „Supratau, ką jūs norėjot pasakyti“. Tuo ir pokalbis baigėsi, iki ginčo nepriėjome. Yra religijos organizatoriai, vedliai, kurie tuo ir rūpinasi – ritualais, aukojimais. Jie žino, ko kiti nežino, ir žmonės tiki jais.
Mano mamutė buvo labai tikinti, labai. Bet klaidą darė pasakodama mažiems vaikams apie Kristaus kančią. Dievuli mano, ne tik baisu, kad ietimi pervėrė širdį, kad dar kitaip kankino… Bet vaiko jutimu baisiausia buvo erškėčių vainikas, kurį uždeda ant galvos ir dar jį spaudžia, kad spygliai durtų. Mamutė turbūt norėjo vaiko atjautą sukelti, bet man norisi nuo to bėgt kaip nuo kriminalo… Ir po šiai dienai, kai aš matau, kad neša nukryžiuotą žmogų ir kiti eina paskui jį, tai aš to nepriimu. Negaliu“.

Viešose vietose – „pamokslininkai“
Pasak mokytojos Genovaitės, Medeikiuose ir Biržuose buvo nuolat kalbama, tikima, kad Lietuva negali būti nepriklausoma. Ji turinti būti integruota. Apie tai skelbdavo ir vieši kalbėtojai, atsiradę tarsi iš niekur.
„Nueini į duonos parduotuvę Rotušės gatvėje. Eilėje stovi žmonės, laukia duonos, tyli. Atsiranda toks, kuris kalba vienas. Jo kalbėjimas – apie tai, kaip viskas blogai, viskas sunaikinta, Landsbergio sugriauta. Panašūs pamokslininkai darbavosi Panevėžio autobusų stotyje, autobusuose. Jie nebuvo iš niekur – buvo atsiųsti ir jų veikla apmokėta“.
Mokytoja Genovaitė sako viešų išpuolių nesulaukdavusi. Tik sykį viešai jai pasakyta: „Tai jūs galvojate, kad už visus esate protingesnė?“
„Atsakiau, kad galvoju, jog protingi savo įsitikinimų nerodo – nerizikuoja, laukia. Daugiau užsipuldinėjimų nebuvo“.

Agitacija už mokytoją
„Dar pamenu 1992 metų Seimo rinkimus. Ir mane į kandidatus nuo Sąjūdžio pasiūlė. Buvo laikraštyje „Biržų žinios“, kuriame dirbo A. Kazitėnas, tekstas, raginimas už mane balsuoti. Nežinau, kas ten tą rašinį sudėliojo – reikėtų klausti Pasvalyje gyvenančios Margaritos Lužytės. Ir kas galėjo už tokį žmogų balsuoti? Ne žmogus, o krištolas. Ir norint žmogų palaikyti, reikia santūrumo“, – savikritiškai kalba G. Gegevičienė. Į Seimą ji nepateko – tais metais Lietuvoje Sąjūdžio atstovai patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Margarita Lužytė – buvusi G. Gegevičienės mokinė. Pasak mokytojos, iki šiol ji visomis progomis gauna sveikinimus iš dviejų Medeikių mokyklos moksleivių – M. Lužytės ir Vido Galecko.
„Jie abu buvo linkę į literatūrą. Vidas eilėraščius rašo, knygą išleido“, – kalba mokytoja apie V. Galecką.
Sąjūdis – ir iš vidinių nuostatų
Besimokydama trečiajame kurse studentė Genovaitė buvo pašalinta iš komjaunimo organizacijos.
„Formuluotė – išmetė, pašalino. Gema Jurkūnaitė aiškino, kad kitokios formuluotės negali būti“, – mena pašnekovė tai, kas išgyventa studijų metais.
O priežastis, kodėl ji buvo pašalinta iš „šlovingųjų komjaunimo gretų“, – įpareigojimų nevykdymas.
„Atrado Vilniuje beraščių. Tai mums reikėjo didinti raštingumą. Man reikėjo vieną žmogų, sutinkamą prie geležinkelio stoties, išmokyti rašto ir skaityti. Aš to nepadariau, įpareigojimo neįvykdžiau“, – kalba iš komjaunimo gretų pašalinta moteris.
Ji tuomet stengėsi laikytis ramiai ir sulaukė fakulteto komjaunimo sekretoriaus klausimo: „Tai gal tau komjaunimas nieko nereiškia? Atsakiau, kad komjaunimas man tikrai nieko nereiškia. Tai manęs vos iš universiteto neišmetė. Kelių kursų lituanistų susirinkimas sprendė, ką su manimi daryti. Lituanistai mane palaikė, tačiau dėl mano elgesio buvo apkaltinta visa grupė. Ketino, tačiau į universiteto baigimo dokumentus neįrašė, kad negalėsiu dirbti pedagoginio darbo. Mane paskyrė į aštuonmetę mokyklą, nors labai norėjau dirbti vidurinėje“.
Iš Medeikių mokyklos laikų – patys gražiausi prisiminimai apie kūrybiškus vaikus, su jais statytus spektaklius. Ypač apie vieną klasę, „literatūrine“ vadintą. Jų auklėtoja buvo anglų kalbos mokytoja Angelė Perkūnienė. Mokytoja rodo tos klasės nuotrauką, mena kai kurių vaikų pavardes: Kairys, Baleišytė, Zalogaitė, Lužytė, Plepytė, Prušinskas, Zajarskas, Grybė…
Apie Sąjūdžio patirtį ir dabartinį laiką
„Jie kažkaip kito laiko žmonės, – sako mokytoja, pasiteiravus, ar apie Sąjūdžio patirtį kalbasi su vaikais, anūkais. – Gal juos veikia ir visokia propaganda. Sako, tu, mamyt, labai šviesiai viską įsivaizduoji. Sako, tu gi skaitai apie graikus, kokie jie buvo protingi, dori, tačiau gi visur visko buvo… Nenori vaikai to idealizmo priimti, sutikti, kad jis toks gali būti… Kai dar Giedrius tuo metu buvo armijoje, tai aš jam rašiau laiškus, kas čia Lietuvoje dedasi. Sūnus pasakojo, kad jiems rodė filmą apie jedinstvininkus, kaip jie kariasi… Tai kareiviams buvo aiškinama, kad tai yra Sąjūdžio veikla. Žinau, kad aš jam rašiau, viską aiškinau…
Dabar mūsų pasaulėžiūra nesiskiria, tačiau vaikai tai, kas vyksta, priima kažkaip kitaip. Taip, kaip kova už laisvę buvo svarbi man, jiems taip nėra“.
Pasak mokytojos, Nepriklausomybe iš artimųjų niekas neabejoja, bet verslu užsiimantis sūnus mato daug klaidų.
„Nesakau, kad tų klaidų nėra, bet, matyt, nėra taip lengva valdžiai… Kad ir toks paprastas pavyzdys – tų „čekiukų“ skandalas. Visuomenininkas Tapinas. Tai jis padarė daugiau, negu būtų padaręs bet koks rusų agentas. Reiškia, visa valdžia vagia. Visi Seimo, visi savivaldybių tarybų nariai vagia. Žinia – visa valdžia, visas Seimas vagia… Dievuli mano, tai jeigu buvo padaryta klaida… Dabar drasko Sinkevičių, kuris prisipažino, o tie, kurie neišaiškinti ir nepagarsinti, nekalti? O tereikėjo pripažint, kad reikia keisti įstatymą. Juk ir Europos Parlamente jokių čekiukų nereikalaujama, nereikalauja baigus kadenciją telefonus atiduot ir panašiai… Tai nereikia verstis per galvą, pamest proto… Jeigu žmogus dirba valstybei, tai jam reikia ir mokėti, ir jam nepavydėti, kad gauna tą pinigėlį“.
Mokytojos nuostata – kaip ką nors giriant, taip ir demaskuojant nereikia „perspausti“.
Už ką balsuoti?
„Sąjūdžio pradžioje gavome instrukcijas, už ką Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo rinkimuose reikėtų balsuoti… Visi tada sakė esantys už Nepriklausomybę, tačiau tie visi nomenklatūrininkai tvirtino, kad ją skelbti dar ne laikas, kad tą daryti reikia „truputį vėliau“, siūlė tokį sprendimą atidėti. Ir tada, kai prieš pat Nepriklausomybės skelbimą per televiziją kalbėjo Algirdas Brazauskas ir akademikas Eduardas Vilkas, man atrodė kaip noras pasirodyti Kremliui.
Aš pati visada buvau už tuos, kurie gali ne tik skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, bet ir ją išlaikyti“, – kalba sąjūdietė.
Valdo biurokratiniai klanai
Ir dabar mokytoja sako visada žinant, už ką balsuoti, kuriems žmonėms galima patikėti valstybę, kad neprarastume laisvės.
Nors, pasak mokytojos, Lietuvoje yra daug negerų dalykų.
„Daug biurokratijos – tiesiog jų grupės sėdi ant sprando ir Vyriausybei, ir žmonėms ir valdo taip, kad baisu“, – sako Genovaitė. Ji pati patyrusi, ką reiškia tvarkyti dokumentus pardavus tėvų turėtą žemę. Tą lygina su išlikusiu senu dokumentu apie tėvo žemę. Tai buvęs vienintelis popierius, kuriame buvę visi duomenys apie turimą žemę ir iš ko ji įsigyta.
„O pas mus dabar storiausios bylos, popieriai, numerių numeriai, siuntinėjimas po įvairias įstaigas, kurioms reikia mokėti… Ir visos jos vaidina, kad dirba. Atvažiavo žiemą filmuoti paveldėto sklypo – nufilmavo sniegą… Tada skaičiavo, kiek turėčiau mokėti mažiau. Bet jeigu įvertinus, kiek visose įstaigose sumokėjau… Skambinau į vieną įstaigą Panevėžyje. Klausiau, kaip gali būti šitoks įstatymų neapibrėžtumas, kaip kokioje fizikoje, kiek ir už ką mokėti. Ir visi iš to pinigaujasi, iš to gyvena – biurokratiniai klanai viską valdo“.

– Jūs nesakote, kad ne už tokią Lietuvą kovojote. Ir visgi, kas labiausiai trukdo sakyti, kad turime tokią laisvę, valstybę, kurios nusipelnėme ir kurios esame verti? Ko jūsų manymu, labiausiai trūksta Lietuvoje?
– Man atrodo, kad mes neturime to, ką turėjo po Nepriklausomybės paskelbimo J. Basanavičiaus grupė ir kiti. Jie ėjo Lietuvos tvarkyti, žmonių labui dirbti ir jie buvo išsilavinę, protingi, kultūringi… O dabar mūsų Seimo paklausai, tai Dievuli tu mano… Kultūros nėra, kalbėti nemoka…
– Bet už juos balsuoja, į Seimą išrenka žmonės.
– Taip. Ir Pagiriuose atsirado aštuoni, balsavę už tą Kremliaus ruporą. Bet kas daroma, kad ta liaudis nors kiek „pragudrėtų“? Po Europos Parlamento rinkimų apie tai kalba Andrius Kubilius. Kalba rimtai, protingai, o aš galvoju – tai kurgi jūs buvote anksčiau? Jūs kalbate po laiko. Ir jau rinkimų yra buvę, kai prieš juos – jokio aiškinimo, jokio protinimo nebuvo. Visi kraipo galvas, kokie durniukai tie rinkėjai, kaip jie nieko nesupranta. O kas daroma, kad jie būtų protingesni?
Apie švietimą. Tai ką daro televizija? Kiek teko girdėti, tai televizija yra pramogai – linksmumui, juokui, visokioms nesąmonėms rodyti. O jaunas žmogus to ir ieško – galimybės linksmintis, švęsti. O juk televizija galėtų daugiau šviesti žmones, rengti daugiau mokslinių laidų. Ką mes, tarkim, žinome apie Lietuvos mokslininkus? Tikrai nepakankamai. Pasigirsta tai apie lazerius ar kitą sritį, bet… Aš atsimenu, Sąjūdžio pradžioje buvo toks juokas, kai mokyklos direktorius nepažino garsaus mokslininko Vytauto Statulevičiaus… O ar dabar mokyklų direktoriai pažintų žinomiausius mokslininkus, kultūros žmones?
– Bet sakoma, kad Lietuvos įvaizdis gerėja.
– Tai aš ir pagalvoju, kad ne tikri dalykai rūpi, o įvaizdis – kaip garsinti Lietuvą. Bet čia reklama, čia ne tikra. Tai Dieve, tas garsas tai nueis kur reikia, tačiau turi būti tikri dalykai, darbas padarytas.
– Esminiai dalykai nerūpi tiems, kuriuos mes renkame į valdžią?
– Į ją ateina neapsiskaitę žmonės. Kai tik pradedama kalbėti apie literatūrą, meną – jų žodžio nebėra, tik tyluma. Daugelis eina į Seimą, nes nori ten būti. Ir nori naudos – dėl įvairių verslo ar kitų interesų. Tai aš kalbu dėl to, kad man skauda dėl tokių dalykų, o ne todėl, kad noriu kritikuoti.
– Ačiū, kad buvote ir esate neabejojanti Lietuvos laisve. Kad kalbėjotės apie dalykus, dėl kurių visi turėtume jausti skausmą.