Sudėtinga surasti nuotraukų, kurioje buvusi ilgametė Papilio kultūros centro vadovė Valerija Puodžiūnienė būtų be akordeono. Moteris sako su juo tarsi suaugusi. Gyvenimas gal ir nebuvęs lengvas, bet labai daug šviesos suteikęs muzikavimas.
Jau ketverius metus būdama pensijoje moteris neleidžia sau atsipalaiduoti. Ji vadovauja aktyvius senjorus jungiančio Trečiojo amžiaus universiteto moterų ansambliui, groja humoro grupės „Dviratukas“ pasirodymuose.
Moteris tikina, kad nuo vaikystės ją lydinti muzika yra džiaugsmas ir variklis, vedantis į priekį.
Muzikų šeima
Valerija Plačiakytė-Puodžiūnienė kilusi iš Pasvalio rajono Staškavičių kaimo. Dabar ši vietovė jau priklauso Pakruojo rajonui.
Dar būdama motinos įsčiose Valerija nuolat girdėdavo muziką. Jos mamytė ir tėvelis Julija ir Jonas Plačiakiai buvo tuose kraštuose labai gerai žinomi giedoriai.
Juos nuolat kviesdavo į šermenis. Mamytė gražiai dainuodavo giminių susibūrimuose, įvairiose šventėse. Valerija prisimena ir save, dar mažytę, su sese sėdinčią pirmose eilėse ir giedančią mamos vedamose gegužinėse pamaldose.
Moteris labai gailisi neužrašiusi giesmių, kurias giedojo tėvelis. Bet mamytės užrašus su dainomis išsaugojusi. Turi ir išsaugotas keturias kantičkas su senovinėmis giesmėmis, jas planuoja padovanoti muziejui.
Valerijos tėčio sesers sūnus – žymus Lietuvos kompozitorius Julius Juzeliūnas. Tačiau tarp pusbrolio ir Valerijos amžiaus skirtumas didelis – mat tėvelis buvo jauniausias savo šeimoje, o susituokė ir vaikų sulaukė būdamas daugiau nei 40-ties.
Valerija prisimena, kaip kaimo vaikams didžiuodamasi pasakodavusi, kad pas juos atvyksta tikras kompozitorius. Su jo šeima susitikdavo Lauksodyje per Švento Roko atlaidus.
Moteris labai mėgsta pusbrolio kompozitoriaus kūrybą, ypač kai ją atlieka anūko Martyno Stakionio vadovaujamas simfoninis orkestras.
Vietoj siuvamosios mašinos – akordeonas
Plačiakių šeimoje augo trys vaikai – Petras, Stasė ir Valerija. Kadangi tėvelis buvo siuvėjas, Valerijai vis siūlydavo mokytis siūti.
O ši vis žiūrėdavo ne į siuvamąją mašiną, bet į kambaryje stovėjusį brolio akordeoną. Vėliau akordeoną pasiskolino iš šviesaus atminimo Erminos Čepienės, kuri tuo metu mokytojavo kaime. Po kurio laiko jos abi vėl susitiko jau dirbdamos Biržuose.
Beje, Valerijos sesuo Stasė ištekėjo už bendravardžio vyro ir išėję į pensiją abu koncertuoja – groja armonikomis, dalyvauja armonikininkų šventėse.
Valerija baigė Žeimelio vidurinę mokyklą ir pradėjo galvoti, ką veikti toliau. Nuvažiavo į Pasvalį, komjaunimo komitetą darbo ieškoti. Atsitiktinai jos paklausė, gal kartais grojanti. Pasisakė grojanti akordeonu. Tuomet buvo nusiųsta mokytis į Biržų muzikos mokykloje tuo metu vykusius chorvedžių kursus.
Moteris su pagarba prisimena, kaip ją groti akordeonu ir muzikos teorijos mokė buvęs mokyklos direktorius Juozas Puplauskis.
Mokytis Valerijai taip patiko, kad visą tolimesnį gyvenimą ji nutarė sieti su muzika. Įstojo neakivaizdžiai mokytis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, baigė chorvedybą.
Tradicijos tęsiamos
Besimokydama moteris dirbo Pasvalio rajone, Meškalaukio kaimo kultūros namuose.
Baigusi mokslus V. Puodžiūnienė pasiprašė dirbti Papilio kultūros namuose. Čia direktore, meno vadove, metodininke ir visų kitų su menu susijusių veiklų vadove dirbo 40 metų. Valerija sako, kad dirbo ir būdama pensininke. Niekas iš darbo nevarė, bet pati pajutusi, kad jau laikas eiti užtarnauto poilsio.
Moteris prisimena, kad jai dirbant po Papilio kultūros namų stogu tilpdavo ir dramos kolektyvas, ir folklorinis, vaikų ansambliai. Keliolika metų vadovavo garsiam romansų muzikos ansambliui „Sentimentai“.
Pašnekovė džiaugiasi, kad Papilyje dabar meno vadove dirba Vigilija Macienė – kultūros namuose dainavusi nuo mažų dienų. Valerija įsitikinusi, kad Papilio kultūra yra gerose rankose. Anot jos, ansamblius įkūrusi ir pati angelišku balsu dainuojanti bei grojanti, prasmingų ir gerų švenčių sugalvojanti Vigilija yra tikra Dievo dovana šiam kraštui.
Valerijai patinka, kad Papilyje dirba profesionali režisierė Vita Vorienė. Moteris labai mėgsta nueiti į jos spektaklius, spaudžiančius ašarą. Sako, tai aktorių ir režisieriaus meno įtaigos įrodymas.
Valerija džiaugiasi, kad Papilio kultūros centro skyrius toliau tęsia jos pradėtas tradicijas – rengia romansų šventes, teatrų festivalius, kitus renginius.
Tik gaila, kad aplinkiniuose kaimuose nebeliko savamokslių muzikantų. Paskutinio tokio muzikanto Jono Nindriūno laidotuvėse Valerija sakiusi atsisveikinimo kalbą…
Maudosi anūko šlovės spinduliuose
Pastaruoju metu dažnai Biržuose būnanti, bet Papilyje namus nuolat prižiūrinti Valerija Puodžiūnienė labai laukianti atvažiuojančių savo vaikų bei anūkų. Užaugino sūnų ir dukrą, abu jie buvo vieni paskutiniųjų Papilio vidurinės mokyklos abiturientų.
„Kai laukiausi kūdikio ir nuolat grodavau, galvodavau, kad mano dukra užaugusi tikrai bus muzikė. Taip ir nutiko“, – šypsosi moteris.
Jos dukra Sonata Stakionienė yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ji keliose Vilniaus mokyklose dirba muzikos mokytoja bei akompanuoja Bernardinų bažnyčios chorams.
Sonata turi du vaikus – Martyną ir Justą. Pastarasis laisvalaikiu groja fortepijonu ir saksofonu, tačiau gyvenimo su menu nesusieja, dirba banke.
Kitas Valerijos anūkas Martynas Stakionis dirba Nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovu. Jis yra šalyje ir užsienyje žinomas dirigentas, dirba su įvairiais orkestrais.
„Mes maudomės Martyno šlovės spinduliuose“, – kukliai kalba V. Puodžiūnienė ir užsimena dažnai vykstanti į anūko simfoninio orkestro koncertus, operų pastatymus. Prisimena, kai Martynas su simfoniniu orkestru prieš trejus metus miesto šventės metu yra grojęs ir Biržų pilyje.
Moteris sako anūko retokai sulaukianti. „Jis ryte 8 valandą būna teatre, o darbą baigia 23 valandą vakaro. Daug dirba, labai darbštus ir atsakingas vaikas, nes viskas jam turi skambėti tobulai“, – apie daug pasiekusį anūką kalba moteris.
Valerijos sūnus Dainius yra verslininkas, projektų vadovas. Jis turi du vaikus – Kotryną ir Jokūbą.
Laiminga mama ir močiutė sako, kad jai labiausiai rūpi, jog vaikams sektųsi, kad jie būtų sveiki.
Svarbiausia nesustoti
Išėjusi užtarnauto poilsio Valerija svarstė, ką reikės veikti, kai netikėtai atsirado daug laisvo laiko. O dabar veiklos turi tiek, kad ne visuomet ir suspėjanti. Tai jai patinka: sako, kad priverčia judėti į priekį, neleidžia sustabarėti
Buvusią kultūros darbuotoją pakvietė groti į humoro grupę „Dviratukas“. Vėliau Trečiojo amžiaus universiteto direktorė Audronė Januševičiutė pasiūlė suburti romansus dainuojantį ansamblį.
Su meile ir pagarba Valerija vardija moteris, su kuriomis renkasi repetuoti kiekvieną penktadienį. Gražina Gabrinaitienė, Danutė Semenovienė, Regina Židonienė, Jolanta Šležienė, Irena Puodžiūnienė, Danutė Sinkienė, Onutė Drevinskienė ir Valerija Puodžiūnienė dainuoja ne tik romansus, bet ir patriotines, kitas biržiečių pamėgtas dainas. Jos tokios užsidegusios, kad už savo lėšas ir aprangą pasisiuvo, ir keliones į koncertus pačios apmoka.
Tik esantis vienas sunkumas – kai reikia užlipti į trečią Švietimo pagalbos tarnybos aukštą, kur yra repeticijų salė. Sako, būtų smagiau, jei patalpos būtų žemiau.
Moterys yra koncertavusios įvairiuose šalies miestuose ir kaimuose, aplankiusios rajono senelių globos namus. Neslepia, kad laukia kvietimų, nes mielai prisidėtų prie rajono kultūrinio gyvenimo.
„Esu reikli, noriu, kad pasirodytume kuo geriau, skatinu nepraleisti repeticijų. Didžiausia laimė, kad galiu užsiimti mėgstama veikla, o vaikai yra sveiki ir laimingi. O mano gyvenimas ir džiaugsmas yra muzika“, – sako Valerija Puodžiūnienė.
