Mes labai daug energijos iššvaistome piktindamiesi. Suprantu, kad dažnai tai labai natūrali reakcija į tai, kas trikdo, turi cinizmo ar elementaraus kvailumo prieskonį.
Bėda ta, kad galima kolekcionuoti pasipiktinimus ir tai nieko nekeičia.
Kalbant apie kultūros protestą, man labai patiko ir vilties suteikė trys dalykai.
Pirma, kad jis apskritai įvyko ir buvo stebėtinai vieningas.
Antra, kad buvo iškeltas klausimas – ką galima konkrečiai daryti? Vienas iš atsakymų – regioninės kultūros asamblėjos. Sutinku, kad jas įsteigti gerokai paprasčiau, nei palaikyti jų veiklą, įprasminti jas.
Šiandienos problema yra, kaip sugrąžinti politiką. Kai ji sunaikinama, neateina laisvės laikotarpis, bet viskas virsta trampizmu.
Trečia – protesto pavidalų kūrybiškumas.
Pradedant „bestuburiais“ prie Prezidentūros, baigiant kitais kūrybiniais sprendimais.
Ar kas nors pasikeitė kultūros politiką formuojančių žmonių galvose? Nesu labai įsigilinęs į Kultūros ministerijos veiklą, tačiau šiaip jau nematau kokybinio pokyčio. Nebent kaip tame anekdote – jei nori, kad gyvenimas pagerėtų, pradžioje nusipirk ožką – ir jis tampa nepakenčiamas. O tada ją parduok ir viskas atrodys lengviau. Visos analogijos tarp minėto gyvūno ir eksministro tėra atsitiktinumas. Kita vertus, žmonių požiūris į kultūros lauką, tikiu, pasikeitė, ir tai labai svarbu.
Problema ir tai, kad dauguma žmonių klausosi Premjerės ar Prezidento viešų pasisakymų ir galvoja, kad tai ir yra politika.
Natūralu, kad pastarasis žodis tampa keiksmažodžiu. Tada įsitvirtina diskursas: nepolitikuok, toliau nuo politikos, depolitizuoti.
Visiškai sutinku, kad apgailėtina klausytis, kai Premjerė svaičioja apie tai, kada taikoma skuba. Tačiau apgailėtinoje situacijoje esame pirmiausia mes, nes ji yra tapusi didžiausias galias turinčia Lietuvos politike.
Galiu suprasti, kas turima omenyje, kai sakoma, kad svarbu apginti LRT nuo politikų įtakos. Tačiau tuo pačiu dar labiau įtvirtinama politikos, kaip partikuliarių interesų tenkinimo, samprata. Nulinės sumos žaidimas politikoje įtvirtinamas kaip norma, nors tai yra patologija.
Kitaip sakant, vyksta tai, ką jau ne kartą vadinau (kituose kontekstuose) šiaudinės kaliausės efektu.
Problema ir tai, kad dauguma žmonių klausosi Premjerės ar Prezidento viešų pasisakymo ir galvoja, kad tai ir yra politika. Natūralu, kad pastarasis žodis tampa keiksmažodžiu.
Mes sukonstruojame atgrasų politikos vaizdinį ir jį džiaugsmingai sunaikiname. Tačiau ar nėra taip, kad tokiu būdu tik įtaigaujama, jog politika yra nuodai, kurių tam tikrą kiekį galima toleruoti kaip būtiną blogybę, tačiau didesnis skaičius jos mirtinas?
Emociškai paliečia šūkis „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“. Tačiau man gerokai svarbiau atrodo klausimas – kaip atkovoti laisvę tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje?
Šiandienos problema yra, kaip sugrąžinti politiką. Kai ji sunaikinama, neateina laisvės laikotarpis, bet viskas virsta trampizmu. Donaldas Trumpas yra tipiškas pavyzdys žmogaus, kuris gyvuoja anapus politikos. Taip pat ir Šiaurės Korėjoje ar Rusijoje nėra politikos.
