Jau nebėra Gulbinų kaimo senųjų žmonių, kurie su pasididžiavimu kalbėdavo apie kaimo žymius žmones. Atmintyje vis dar įstrigęs senelio pasakojimas apie kunigą Joną Petrėną. Sakydavo, kad jam mokantis kunigų seminarijoje vasaromis, per atostogas, į Gulbinus atvažiuodavo pulkas jo mokslo draugų klierikų. „Visi tokie jauni, tokie aukšti, gražūs ir draugiški. Vaikščiodavo po gražų senovinį kaimą, maloniai kalbindavo žmones, grožėdavosi Upytės lankose žydinčiomis pievų gėlėmis, dalyvaudavo sekmadienio Šv. Mišiose Pabiržės ar Gulbinėnų bažnyčiose.“
Šį balandį minime 115-ąsias kunigo teologo, publicisto, leidėjo, visuomenininko Jono Petrėno gimimo metines. Jis gimė 1911 m. balandžio 20 (pagal senąjį kalendorių – 7) dieną Gulbinų ūkininkų ir iš dalies siuvėjų šeimoje. Augo kartu su dviem seserimis. Baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, nuo 1922 metų mokėsi Biržų gimnazijoje. Gimnazijoje Jonas Petrėnas pasižymėjo literatūriniais ir vaidybos gabumais, buvo žinomas kaip poezijos mėgėjas. O kaipgi kitaip, juk Gulbinų kaime nuo senų senovės buvo ypač vertinamas rašytas žodis, o į žmogų žiūrima kaip į kūrėją. Biržų gimnazijoje Jonas Petrėnas mokėsi gana didelėje klasėje (joje net 42 mokiniai), tarp kurių buvo Darata Dorotėja Inkėnaitė (vėliau vertėja, religinio švietimo magistrė), Vytautas Trečiokas (inžinierius, architektas, tapytojas), Petras Tunkūnas (medicinos ir veterinarijos mokslų daktaras) ir kiti. Ši laida gimnaziją baigė 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais ir tais pat metais Jonas Petrėnas pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje.
Amžininkų prisiminimuose mūsų iškilus kraštietis yra minimas kaip pasižymintis inteligencija ir išsilavinimu, tvirta moraline pozicija, gilia kultūrine savivoka. Studijuodamas Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyriuje buvo susipratęs ir aktyvus, linkęs daryti visuomenei naudingus darbus. Mokslininkų yra manoma, kad būtent Jonas Petrėnas yra neįvardintas žodžių rinkėjas, kuris, sudarant didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ 1932–1933 metais, pasitarnavo pateikęs 152 žodžius. Norisi tikėti, kad tai tikrai jo indėlis. Katalikiškoje spaudoje bendradarbiavo nuo 1931 metų. Jono Petrėno rašiniai, dažniausiai visuomeninio, religinio, pedagoginio pobūdžio, buvo spausdinami „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, „Jaunojoje kartoje“ ir kt. Kartais pasirašydavo savo vardu, o kartais Gulbino slapyvardžiu. Iki pat gyvenimo pabaigos šalia pastoracinės veiklos dirbo ir lietuvių spaudoje. Pasak Jono Petrėno, „rašymas – priemonė reikšti mintis ir jomis dalintis, siekiant išplėsti veiklą visuomeninėje plotmėje“.
1935 metais Jonas Petrėnas baigė studijas, buvo įšventintas kunigu ir trumpai tarnavo vikaru Panevėžyje. 1935–1937 metais jis jau Anykščių Šv. Mato parapijos vikaras. Kita tarnystė – Rokiškyje. Čia jau aktyviai būrė ateitininkus. Nuo 1939 metų rugpjūčio iki emigracijos 1944 metais jis – Linkuvos (Pakruojo r.) Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės vikaras ir Linkuvos gimnazijos kapelionas, aktyvus spaudos bendradarbis, publicistas, ateitininkų vadas, jaunimo sielovadininkas. Matyt, todėl pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1940-ųjų rudenį, buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kur prasidėjus karui išlaisvintas Birželio sukilimo dalyvių. Jo pavardė įtraukta į sąrašą „Kunigai, kurie kančios aukomis liudijo Lietuvos katalikų bažnyčios amžinumą ir ištikimybę tautai bei laisvės idealams“ (V. Būtėnas, 1972).
1944 metais Jonas Petrėnas kaip ir daugelis veiklių lietuvių pasitraukė iš Lietuvos, vengdamas sovietinių represijų. Tuo metu jis tarnavo pietvakarių Vokietijos Freiburgo miesto lietuvių kolonijos kapelionu ir tuo pačiu netoliese esančio Eichšteto (Vokietijos katalikų centras, vyskupų miestas) gimnazijos kapelionu. Pats studijavo vietos universitete, o vėliau Romoje. Po septyneto metų iš Vokietijos išvyko į JAV. 1951–1952 metais gyveno ir tarnavo Čikagoje. Vėliau persikėlė į Vašingtoną, kur studijavo katalikiškame universitete, o jį baigęs dirbo Bruklino Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru.
Turėdamas ilgalaikę laikraštininko patirtį, kun. Jonas Petrėnas tapo vienu pirmųjų atgaivintos „Ateities“ redaktorių, redagavo dienraščio „Draugas“ ateitininkų skiltį, įsteigė ir buvo redaktoriumi žurnalo „Lux Christi“. Jis savo straipsnyje „Plunksna, apkalta Dievo šarvais, tikėjimo skydu ir išganymo šalmu“ akcentavo profesoriaus Stasio Šalkauskio mintį, kad „lietuvių tautos nusistatymas kovoti už spaudos laisvę parodė pasiryžimą laisvai apsispręsti kultūrinio gyvenimo srityje“ ir skatino ateitininkus įsijungti į spaudos darbą, tikėjo jo švietėjiška nauda.
Pastoracinį darbą kunigas Jonas Petrėnas atkakliai dirbo su lietuvišku išeivijos jaunimu, katalikiškomis angelaičių, pavasarininkų, ateitininkų organizacijomis. Suredagavo straipsnių rinkinį apie popiežių Šv. Pijų X. Buvo pradėjęs rašyti knygą apie lietuvių vyskupą Kazimierą Paltaroką, kuriuo žavėjosi, bet, deja, nespėjo baigti. Kunigas Jonas Petrėnas mirė staiga, gana jaunas, vos 46 metų, 1957-ųjų metų gruodį, iki Kūčių likus savaitei. Palaidotas Bruklino Šv. Jono kapinėse.
Šiandien Gulbinų kaimo pradžioje, ant Upytės kranto, tebėra niekaip nepažymėta sodyba, kurioje daugiau nei prieš šimtmetį gimė ir augo didis žmogus, suteikęs daug džiaugsmo jį pažinojusiems, daug dvasinės palaimos jį sekusiems. Deja, beširdis laikas dildo praeities ženklus, praeities žmonių atminimą ir darbų prasmę, bet tikėjimas žmogumi, rašytu žodžiu, tikėjimas tarnyste Dievui, Tėvynei ir artimui – teišlieka gyvas.
Liuda Prunskienė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė
