„Paprastu Sąjūdžio eiliniu“ save vadinantis Povilas Gasiulis Biržams nėra eilinis. Ne kiekvienas miestas gali didžiuotis turintis tituluotą vertėją (jo nuopelnas – kelios dešimtys į lietuvių kalbą išverstų legendinių kūrinių, tokių kaip Jerome‘o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Ernesto Hemingway‘aus „Fiesta“, Kurto Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“ ar John Dos Passos romanas „Manhatano stotis“), laisvą ir drąsią asmenybę. Kai Biržuose kūrėsi Sąjūdis, jis buvo vienas iš pirmųjų, ėjusių ten, kur buvo išties pavojinga. Ir tas ėjimas buvo įkvepiantis, drąsinantis. P. Gasiulis buvo pirmasis Biržų sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1989 metais sausio 22 d. dabartinėje „Aušros“ mokyklos salėje įvyko Sąjūdžio rajono grupių konferencija, kurioje dalyvavo 79 delegatai iš 30 rėmimo grupių, žaliųjų ir trempinių klubų. Jos metu išrinkta Biržų Sąjūdžio taryba, kuriai vadovauti buvo patikėta tuometinės Biržų I vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojui.
– Biržiečiai Jus vadina pirmuoju Biržų sąjūdžio vadovu. Priminkite savo pareigas, kurios Jums buvo patikėtos eiti Sąjūdžio metais.
– Tapęs Sąjūdžio tarybos pirmininku, turėjau vadovauti tarybos posėdžiams, teikti svarstymui klausimus, tvirtinti ir pasirašyti dokumentus, atstovauti tarybai įvairaus plauko valdžios įstaigose ir kt. Jau iš anksčiau F. Grunskis buvo pasirūpinęs Sąjūdžio skyreliu „Biržiečių žodyje“ (jam pasiūliau pavadinimą „Naujas Rytas“).
Be to, miesto centre atsirado Sąjūdžio stendas. Tokios tebuvo galimybės skelbti Sąjūdžio tarybos informaciją. Pridursiu, kad „Biržiečių žodyje“ pasirodydavo mano ir kitų sąjūdininkų poleminių straipsnelių, atkirčių, už kuriuos ir patys susilaukdavome atkirčių… Dar redagavau Biržų moksleivių leidinį „Jaunoji mintis“ (pasirodė 3 numeriai).
– Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo data vadinamas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 birželio 3 dieną. O kokius svarbius įvykius, padėjusius startuoti Sąjūdžiui Biržuose, burtis žmonėms, išskirtumėte iki tos dienos?
– Siūlau apsilankyti Biržų muziejuje „Sėla“, jame sukaupta daug medžiagos ir apie Biržų Sąjūdį.
– Keliais, vedusiais vieno bendro tikslo – Sąjūdžio link, keliavo labai skirtingi žmonės. Kai kas nors pavyksta, visada atsiranda ir tų, kurie lengvai prisiima nuopelnus. Ar galite paliudyti, kurie visuomenei žinomi žmonės tuomet realiai dirbo Nepriklausomos Lietuvos siekiui?
– Negalėčiau.
– O koks buvo Jūsų kelias į Sąjūdį? Jau kone legenda tapo muilo burbulai, pasirodę virš Biržų pirmosios vidurinės mokyklos vadovų galvų. Buvo „brandaus socializmo“ metai. Pedagogų susirinkimai vykdavo mokytojų kambaryje, o prie vienos sienos buvo vadinamasis „disidentų“ suolelis, ant kurio sėdėdavo mokytojai J. Černiauskas, J. Pilėnienė, Z. Sužiedėlis, P. Gasiulis…
Kai ant šio suolelio buvau pakviesta ir aš, 1982-aisiais grįžusi į savo buvusią mokyklą, jaučiausi ypatingai įvertinta (turbūt avansu). Taigi nuo to suolelio vieno susirinkimo metu ir pakilo muilo burbulai. Mokytoja J. Pilėnienė tuomet spustelėjo mano ranką: „Kaip taiklu… Nepamiršk šito“. Nepamiršau. O kaip Jūs prisimenate šią istoriją? Kuo ji baigėsi?
– Paauglystėje ir jaunystėje man didelę įtaką padarė prieškario laikraščiai, žurnalai ir knygos, užsilikę kaimynų palėpėse ir net etažerėse, kiek vėliau – radijas: „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“ (rusų kalba) laidos, aštrios Madrido radijo valandėlės, pasibaigdavusios žodžiais „Lietuvi, nenustok tikėjęs Lietuvos laisve!“, partizanų dainos („Palinko liepa“ ir kt.). Bet vienuoliktoje, paskutinėje, klasėje, pagąsdintas, kad gali nepriimti į Universitetą, įstojau į komjaunimą. Tai buvo silpnadvasiškas poelgis ir, deja, ne vienintelis gyvenime. Jau pirmame kurse patekau į KGB akiratį. Du kartus pasiaiškinimuose turėjau įrašyti ir bendraminčių pavardes. Kad „atgaivintų atmintį“, pirmą kartą man prieš akis paklojo originalius draugų pasiaiškinimus, antrą, jau gerokai vėliau, – foto kopijas. Pastarasis atvejis buvo rimtesnis, kvepiantis pogrindine veikla. Išsigandęs kratos, tėviškėje sudeginau keletą metų rašytą dienoraštį. KGB man buvo paskirtas šefas, pas kurį nueidavau pasikalbėti. Apie draugus neklausinėjo, užverbuoti nebandė. Nors kitas kagėbistas sykį pagrasino, girdi, jiems pakanka medžiagos, kad man iškeltų bylą, – greičiausiai tik šantažavo. Iš tam tikrų niuansų spėju, kad ir aš, ir mano bendraminčiai buvome kagėbistų įvilioti į spąstus, paspęstus siekiant ištraukti į dienos šviesą antitarybiškai nusiteikusius studentus. Arba tarp draugų buvo informatorius.Trumpai tariant, rizikingiems žaidimams atėjo galas, ir iki Atgimimo imitavau lojalumą, kišenėje laikydamas špygą. Tiesa, dažnokai neištverdavau jos neišsitraukęs. Taip atsitiko ir su tais muilo burbulais. Paleidau juos vien iš nuobodulio, kurį keldavo posėdžiai, skirti politiniam švietimui. (A. Bukys man priminė, kad kartą pasiūliau per tuos posėdžius kalbėti ne pavieniui, o visiems vienu metu.) Po dienos kitos direktorius Jonas Karosas savo kabinete, kumščiu trankydamas stalą, užsipuolė: „Kaip man pasiaiškint partkome? Kad politšvietimas – muilo burbulas?“ „Direktoriau, – atsakiau, – jūs ir nesiaiškinkit. Tegu pasikviečia mane, ir aš pasiaiškinsiu dėl savo pokšto.“ Direktorius nenurimo: „Čia visai ne pokštas! Mūsų kolektyve yra opozicija, ir jūs jos vadas!“ Aprėkė, aprėkė, bet tuo ir apsiribojo. Panašiais akibrokštais nesididžiuoju, nes iš esmės jie tebuvo grumsteliai, kurie pliumptelėdavo, bet nesujudindavo mauruotos balos. Štai toks, su špyga kišenėje, aš sulaukiau Atgimimo ir įsijungiau į Sąjūdį.
Vlado Butkaus nuotr.
– Koks yra pats stipriausias jūsų prisiminimas iš Sąjūdžio laikų?
– „Baltijos kelias“. Rajono Sąjūdžio taryba mane komandiravo į Vilnių, į koordinatorių susirinkimą. Buvo aptariama akcijos eiga: kuo pasirūpinti ir apsirūpinti, ką daryti, jei grandinėje atsirastų tuščių tarpų ir t. t. Įsiminė uždeganti A. Čekuolio kalba, ypač frazė „Mes pateksime į Gineso rekordų knygą!“ (Taip ir atsitiko. Tiesa, dabar „Baltijos kelias“ iš Gineso rekordų jau išbrauktas.) Grįžęs visą informaciją išdėsčiau Sąjūdžio tarybos nariams, pasidalijome mums skirtą kelio atkarpą dalimis, kuriose turėjome žiūrėti, kad žmonės būtų išsidėstę tolygiai. „Naujame Ryte“ paskelbiau kvietimą. Tiek tų organizacinių rūpesčių ir tebuvo. Bet kokia nuostabi, nepamirštama buvo toji akcija, trijų Baltijos šalių vienybės ir ryžto demonstracija!
– Prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?
– Neprisimenu.
– O kokie mitai, neteisingi faktai sklando visuomenėje apie Sąjūdį, biržiečius jame?
– Ką reiškia „sklando visuomenėje“? Jeigu vienas leptelėjo, kitas pakartojo, trečias parašė, ar tai jau reiškia, kad „sklando“? Jeigu ir sklando, manęs nepasiekia.
– Lietuvoje jau užaugo ir savo vaikus augina karta, kuriai Sąjūdžio laikotarpis – ne gyvoji, bet vadovėlinė istorija. Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Sąjūdį, ko jis galbūt nežino?
– Manau, kad svarbiausia, kas žinotina tiek jaunam, tiek senam, – faktai.
– Kaip reikėtų minėti Sąjūdžio sukaktis?
– Nežinau, šito klauskite protingesnių ir išradingesnių.
– Kaip klostėsi jūsų profesinė, politinė veikla atkūrus Nepriklausomybę? Ar jūsų atžaloms svarbios tos vertybės, kurios jus vedė į Sąjūdį?
– Atkūrus Nepriklausomybę, atitarnavau dvi kadencijas po 5 metus Biržų rajono savivaldybės taryboje. Nors žinojau, kad politinė veikla ne man, kad jai neturiu gyslelės, bet… taip reikėjo.
Vaikai suaugę, gyvena Lietuvoje, dirba, moka mokesčius, dalyvauja rinkimuose, turi savo pažiūras.
– Jūs – žinomas vertėjas, kurio dėka skaitome lietuviškai Hemingvėjų, Selindžerį, Vonegutą, Džoisą ir kitus kultinius rašytojus. Pakomentuokite dažnai girdimą Lietuvos informacinėje erdvėje frazę – „Negalima painioti meno su politika“. Ką rodo jūsų gyvenimo patirtis?
– Sudėtingas klausimas. Bijau nusipaistyti.
– Žinoma, neapsieisim be provokuojančio klausimo – ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Koks ten iš manęs kovotojas… Laikiau ir laikau save paprastu Sąjūdžio eiliniu. Esu laimingas, kad savo indėliu, tegu ir menkučiu, prisidėjau prie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimo. Laimingas, kad gyvenu tokioje Lietuvoje, apie kurią kažkada buvo nedrąsu net pasvajoti.
