Formuojasi Seime penktoji kolona ar ne? Premjeras jos nemato, tačiau jau labai seniai jis mato tik tai, kas patogu. O kartais jam pasivaidena keisčiausi dalykai, pavyzdžiui, labai plati Blinkevičiūtės širdis.
Skvernelis ir Nausėda mato. Tik ir vėl sunku suprasti, ar jiems kas politinio regėjimo kataraktos operaciją padarė, ar jiems lojalumas valstybei yra tas pats, kas prielankumas jų personoms? Ne tiek seniai Skvernelis ir Nausėda auklėjo konservatorius, kad jiems vaidenasi visokios nelojalios politinės kolonos, ir niūniavo: „Suplėšysim į gabalus konservatorius kaip vabalus, ir gerovės valstybė klestės.“
Beje, nedidelis istorinis ekskursas. Sąvokos „penktoji kolona“ autorystė priklauso Kuboje gimusiam ispanui Molai Vidaliui. Jis, kaip ir generolas Frankas bei grupė kitų kariškių, dalyvavo sąmoksle nuversti Ispanijos Liaudies fronto vyriausybę. Šis sąmokslas peraugo į Ispanijos pilietinį karą (1936–1939 metais). Jo vadovaujama kariuomenė keturiomis kolonomis žygiavo užimti Madridą. Vidalis, kalbėdamas per radiją, paskelbė, kad Madride jį parems penktoji kolona, slapti šalininkai, kurie dirba priešo užnugaryje. Madrido puolimas nebuvo sėkmingas, bet terminas paplito.
Galbūt atsitiktinumas, galbūt ir ne, kad kai kurie veikėjai Lietuvoje aktyviai įsijungė į politiką būtent tada, kai Rytuose esančiai mums priešiškai valstybei buvo svarbu didinti mums spaudimą.
Putinas, pasiuntęs kariuomenę per trumpą laiką užimti Kyivą, buvo įsitikinęs, kad Ukrainoje prie jos prisijungs penktoji kolona. Nepaisant didelių jai skirtų investicijų, ji taip ir nepasirodė. Tiksliau, pasirodė gerokai silpnesnė, nei Putinas buvo įsitikinęs. Tačiau neapsigaukime, veikėjai Ukrainoje, kurie dirbo okupantams, padarė labai daug žalos. Tūkstančiai jų buvo nukenksminti ir, deja, tikrai ne visi.
Rusijos slaptosios tarnybos neslėpė, kad turi agentų, rezidentų tinklą praktiškai visose pasaulio valstybėse. Lietuvoje tokiam tinklui egzistuoti tikrai neblogos sąlygos. Kai kur galima pasinaudoti tęstinumu su sovietmečiu, kai kur žmonių noru susireikšminti. Girdime neraminančius pasakojimus, kad stačiatikių parapijos ir vienuolynai Lietuvoje, bent jau iš dalies, yra virtusios Kremliaus propagandos atraminiais taškais.
Galbūt atsitiktinumas, galbūt ir ne, kad kai kurie veikėjai Lietuvoje aktyviai įsijungė į politiką būtent tada, kai Rytuose esančiai mums priešiškai valstybei buvo svarbu didinti mums spaudimą. Verta atkreipti dėmesį, kad įvairiose Europos valstybėse veikia labai panašūs judėjimai, kurių atstovai elgiasi taip, tarsi gavę tas pačias instrukcijas.
Būtų absurdiška manyti, kad Lietuvoje nėra penktosios kolonos, į kurią investuojama iš išorės ne vieną dešimtmetį. Tai tikrai nereiškia, kad bet kuris nepatogus, klausimus keliantis politikas ar visuomenininkas turėtų būti jai priskiriamas. Labai nemėgstu konspiracijos teorijų ir visada stengiausi neįsivelti į „politinių raganų medžioklę“. Jau ne kartą įsitikinau, kad daugiausia žalos mūsų stabilumui ir atsparumui padaro net ne tie, kurie garsiausiai rėkia, bet kurie veikia subtiliau ir daug ką bando daryti svetimomis rankomis. Kita vertus, „rėksniai“ taip pat turi savo funkciją – per juos patikrinama politinė temperatūra, išbandomi specifiniai naratyvai.
Dar viena svarbi jų funkcija – šalia jų mažiau rėksmingi, bet tikrai ne mažiau pavojingi politikai atrodo tarsi avelės. Prisiminkime, kaip daug kas sakė, kad per Seimo rinkimus pasiekta pergalė, nes radikalams pasakyta – ne. Supraskime, Uspakich, Vaitkus, Puidokas ir panašūs veikėjai nepateko į Seimą. Pala, o kaip su Žemaitaičiu, Skardžiumi, Vėgėle, Jankūnu ar lenkų atstovais?
Jau ne kartą įsitikinau, kad daugiausia žalos mūsų stabilumui ir atsparumui padaro net ne tie, kurie garsiausiai rėkia, bet kurie veikia subtiliau ir daug ką bando daryti svetimomis rankomis. Kita vertus, „rėksniai“ taip pat turi savo funkciją – per juos patikrinama politinė temperatūra, išbandomi specifiniai naratyvai.
Jei Skvernelis ir Nausėda iš tiesų suvokia dabartinės situacijos rimtumą ir politinę atsakomybę, kuri mums visiems tenka, jei iš tiesų sugeba įžvelgti penktosios kolonos pavojų, kitas logiškas žingsnis – sėsti prie apskrito stalo demokratams, socialdemokratams, tiems iš jų, kurie situaciją mato kiek kitaip nei Premjeras, liberalams, konservatoriams ir pradėti tartis dėl Valstybės atsparumo koalicijos. Visiems atsakomybę už valstybingumo išlikimą jaučiantiems Lietuvos politikams reikėtų atmesti buvusias nuoskaudas, antipatijas, praeities apsižodžiavimus ir sutarti dėl pamatinių dalykų, tokių, kaip gynybos stiprinimas, teisinga ir veiksminga mokesčių reforma, būtiniausi veiksmai, susidorojant su svarbiausiais iššūkiais viešosioms paslaugoms ir t. t.
Ar tikiu tokios galimybės realumu? Nelabai. Politikai įprato, kad visas problemas galima apgaubti žodžių migla ir tada jos kuriam laikui bus mažiau matomos. Labiau tikėtina, kad Seime ir toliau tęsis keisti eksperimentai, kuriais bus tikrinamas mūsų valstybės imunitetas. Bus daug žodžių ir labai mažai sprendimų. Valdžioje esantys politikai, neturėdami aiškios sisteminės vizijos, didins valstybės „dosnumą“. Na, o mes, kiekvienas pagal savo sąžinę ir sugebėjimą, bandysime padėti Ukrainai, nes būtent nuo jos karių labiausiai priklausys ir mūsų ateitis.
Noriu užduoti nepatogų klausimą – ar nebūtų prasminga perfrazuoti gerai žinomą posakį – idant blogis triumfuotų, pakanka, kad geri žmonės nieko nedarytų – į tokį – idant penktoji kolona stiprėtų, pakanka, kad visi kiti piktintųsi ir nedarytų nieko, kad tai pakeistų? Ar pakanka tik nepriklausyti penktai kolonai, o paskui tik skėsčioti rankomis, kad ji tapo pernelyg įtakinga ir jau nieko nepadarysi? Idant kas nors būtų padaryta, pirmiausia reikia pradėti kažką daryti.
Andrius Navickas
