„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu čia, kur dabar esu“, – sako Biržų savivaldybės mero patarėja Toma Rožėnienė.
Dėl to, kad šios pareigos tik laikinos, ji sako nesukanti galvos. Tikinti likimu ir „iš aukščiau“ nuleistu gyvenimo planu. Dabar Toma dėkinga likimui už galimybę pažinti naujus žmones, mokytis iš jų. Sykiu į savo gyvenimo planus jauna moteris stengiasi pati įpinti tam tikrų pokyčių. Tarp jų – ir susijusių su politika.
Iš trumpos biografijos
Tomai Rožėnienei dar tik trisdešimt. Jaunyste ir pozityvumu spindinti graži moteris savo gyvenimo CV nusako trumpai: „Studijos, po jų tuokiausi, emigravau, gimdžiau ir auginau vaikus“.
Buvusi T. Vaičelionytė baigė „Aušros“ vidurinę mokyklą, paskui Vilniuje profesinėje mokykloje mokėsi kirpėjos įgūdžių, Vilniaus kolegijoje, menų ir kūrybinių technologijų fakultete, studijavo įvaizdžio dizaino kūrimą, įgijo komunikacijos, kompiuterinės grafikos, medijų meno žinių pagrindų. Studijų metu Vilniuje susipažino ir su būsimu vyru – biržiečiu Dainiumi.
„Paskui jį išvažiavau į Norvegiją“, – sako Toma. Toje šalyje, kurioje gyveno apie 4 metus, gimė poros vaikai – dabar jau penkiametė Luknė ir trejų sulaukęs Vėjas.
Į Lietuvą šeima grįžo prieš dvejus metus.
– Mintis apie grįžimą gimė netikėtai?
– Dainius visada žinojo, kad grįš, o aš pajutau, kad reikia.
Kai pakeliauji, įgyji įvairios patirties, supranti, kad tau gera būti ten, kur tavo namai, prisiminimai ir už kone kiekvieno kampo kvepia nostalgija…
– Gimtinėje jūsų laukė artimiausi žmonės…
– Vaičelionių šeima – mama Loreta, tėtis Vaidas, sesė Alberta. Trejais su puse metais jaunesnei sesei vardą sugalvojau aš. Ją iš ligoninės parsivežusi mama ruošėsi virtuvėje, sesė gulėjo kitame kambaryje. Man buvo pasakyta jokiu būdu jos neliesti, nekelti ir t. t. Girdžiu verksmą. Prieinu prie lovytės ir matau, kad sesė verkia. Bėgu pas mamą šaukdama, kad verkia Albertytė. Taip ir pasiliko tas mano ištartas vardas. Jis išskirtinis. Mano sesė, kaip ir jos vardas, irgi išskirtinis, gražus, ypatingas žmogus.
Esame abi absoliučiai skirtingos ir fiziškai, ir vidumi. Sesė labai brandžios sielos – regis, kad į šį gyvenimą atėjusi jau su patirtimi. Vaikystėje labai pykdavomės, nesutardavome. Kai suaugome, gimė mano vaikai ir aš tapau mama, o Alberta – krikšto mama, mūsų ryšys tapo artimas. Vaikams labai patinka būti su ja. Alberta labai kūrybinga, baigusi mados rinkodaros studijas, dabar nuotoliu dirba pagal specialybę.
Gal tas kūrybingumo genas iš šeimos – mamytė dirba „Siūle“ dizainere. Namuose tekdavo būti jos kūrybinio proceso stebėtojomis – mamytė ir sukneles siūdavo karnavalams, ir tautodailės darbais užsiimdavo – nerdavo, megzdavo. Tėtis turi savo hobį, kurį pavertė verslu, – žvejybos reikmenų prekyba Pasvalyje.
– Jūsų ryšys su mama atrodo labai artimas.
– Taip – ir mano, ir sesės. Ypač paskutiniuoju metu. Moteriškas ryšys mamos giminėje per visą gyvenimą stiprus. Mama pati su dviem savo sesėmis augo labai mylinčioje šeimoje. Jos mama (mano močiutė) – buvusi matematikos mokytoja Aina Arija Šatienė, tėtis Albertas – „Viktorijos“ choristas. Taigi senelio vardą mano dėka (juokiasi – red.) dabar turi sesė Alberta.
Kai mes su sese užaugome, mamos gyvenime atsirado posūkis – skirti laiko meditacijai, pastangoms gilintis į save. Visa tai turi įtakos ir mums su sese. Mano mama – be galo šviesus, pozityvus ir empatiškas žmogus. Ir vaikystėje ji mus vesdavosi į renginius, spektaklius, parodas, koncertus.
Sykiu davė laisvę rinktis mums patinkančią veiklą, būrelius, užsiėmimus.
– Į kokią veiklą nėrė Toma Vaičelionytė?
– Mokykloje buvau tikrai ne „tiksliukė“. Patiko kalbos, istorija, o labiausiai – tai, kas susiję su menais, kūrybiškumu. Nuo mažų dienų buvau „Pypliukų“ teatro, vėliau „Pilies teatro“ dalyvė.
Loreta (vadovė L. Gasiūnaitė – red.) užaugino kūrybiškumą, estetikos, skonio jauseną. Sakau, kad Loretos vaikai yra Loretos vaikai. Neseniai buvau vaikų darželio „Drugelis“ padėkos vakaro, Loretos režisuoto, dalyvė. Kaip personažas Zuikis (juokiasi – red.).
Lankiau Dailės mokyklą. Baigiamąjį darbą iš medžio ir keramikos (mokytoja Gražina Visockienė) dariau pagal pas močiutės seserį rastas senas spalvotas nuotraukas. Muzikos mokykloje mokiausi chorinio dainavimo, buvau grupės „Svajonių bažnyčia“ narė, jaunimo šokių kolektyvo „Raitytinis“, o dabar – „Verpeto“ šokėja. Meile šokiui uždegė vadovės Danguolės Kalkienės asmenybės charizma. Sakiau jai, kad jeigu kada grįšiu į Biržus, tai būtinai ir šoksiu. Kai grįžau, jau buvo susibūręs vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Verpetas“. Pasakiau vadovei, kad atėjau šokti.
– Tai ir šokate su Savivaldybės politiku – Tarybos nariu liberalu Justu Greviškiu?
– O buvo taip… Turėjau šokių partnerį, o po metų grįžo šokti vaikutį auginusi jo žmona. Man reikėjo šokių partnerio. Kaip Savivaldybės atstovams teko būti su Justu vienoje šventėje. Ėmiau jį kalbinti šokti. Justo atsakymas buvo, kad jam nepatinka liaudiški šokiai. Net kelis sykius kalbinau, pavyko gal iš šešto karto. Tai nuo rugsėjo ir šokame. Jam puikiai sekasi.
– O meras apie šitą politinę šokių porą žino?
– Jis visada viską žino ( juokiasi – red.).
– Sukatės šokių verpetuose bei su darbu Savivaldybėje susijusiose veiklose. Ar jūsų darbotvarkėje yra laiko vairavimo instruktoriumi dirbančio sutuoktinio pomėgiams?
– Dainius turi savo aistrą – motociklus. Norvegijoje motociklu važinėjo po kalnus. Dabar įstojo į baikerių klubą „Aquila“, turi šia aistra degančių žmonių kompaniją, planuoja keliones net iki Afrikos…
– Jūs kartu nesirengiate motociklu keliauti nors po Europą?
– Kol vaikai maži, dar ne. Nesinori „apkrauti“ senelių. Nors Luknę ir Vėją mylinčių auklių ir be senelių turime tikrai daug – ir mano sesė, ir vyro sesės Indrės šeima…
– Savivaldybėje esate politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja. Mero patarėjo postas priklauso Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“. Ar esate šios partijos narė?
– Neseniai įstojau, nors anksčiau su politika neturėjau nieko bendra. Tiesiog augau tokioje šeimoje, kur apie politiką nebuvo kalbama. Dabar manau, kad vaikus šiuo klausimu šviesti reikia daugiau pačiai šeimai. Juk politika veikia ir formuoja mūsų visų gyvenimą. Mane politika domėtis paskatino mero patarėja Toma Karvelytė-Janulionienė, kurios pareigas aš laikinai ir einu. Toma mane pakvietė ir į partijos komandą. Man įdomu, turiu tolesnių planų ir apie dalyvavimą politinėje veikloje, ir apie profesines švietimo srities studijas.
– Ar pareigų laikinumas nekelia neramių minčių apie tai, kas toliau?
– Žinojau, kad ateinu į laikiną vietą. Kita vertus, aš niekada dėl to per daug nesuku galvos. Tikiu, kad yra likimas ir kažkoks jo planas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu čia, kur dabar esu. Dabar man dirbti labai įdomu. Įdomu stebėti, matyti reakcijas, dalyvauti, būti šalia ir mokytis. Džiugu, kad mane supa žmonės, iš kurių sulaukiu patarimų, pagalbos. Esu priimta dirbti su viešaisiais ryšiais, todėl tenka susipažinti su įvairiomis sritimis – socialine, švietimo, žemės ūkio ir kt. Dirbdama čia turiu daug naujų pažinčių, patirčių, laisvės kūrybai, nėra monotonijos.
– O meras jūsų pagalbos sulaukia?
– Meras labai stiprus žmogus „pats iš savęs“ ir turi tikrai gerą komandą. Tą tenka patirti.
– Kas iš mero komandos jums daro stipriausią įspūdį?
– Vicemerė Astra Korsakienė, kuria labai žaviuosi. Ji stipri asmenybė. Įspūdį daro administracijos direktorės Jurgos Bagamolovienės profesionalumas, tarybos sekretorės Neringos Balčiūnienės pastangos padėti kitiems.
– Nebijote, kad pasitraukus iš tokio įdomaus darbo gali užklupti ne patys geriausi išgyvenimai?
– Pats gyvenimas yra laikinas ir niekas nevyksta be reikalo. Yra tik pamokos, patirtys. Net ir iš pačių sunkiausių pats renkiesi, ką iš jų gauti ir išsinešti.
– Dėkojant už pokalbį – linkėjimas. Jūsų mintyse apie laikinumą tegu užsikoduoja ir tai, kad gali būti dalykų, nepavaldžių laikui. Tegu tai būna apie artimų žmonių meilę.
