Išmestus gyvūnus globojantys biržiečiai linki skriaudikams tokio pat likimo, kokį jie „dovanojo“ savo augintiniams.
Sakoma, kad kai kurie gyvūnai turi kelias gyvybes. O gyvenimus? Ar galima pasitikėti žmogumi po to, kai jo augintinis tapo nebereikalingas?
Trys gražios istorijos rodo, kad tai įmanoma. Viskas priklauso nuo gyvūnus globoti priimančių žmonių pastangų ir meilės.
Išspyrė iš daugiabučio
Šalia Maironio gatvėje, Biržuose, veikiančios maitinimo įstaigos „Aido maistas“ prieš pusę metų priklydo garbaus amžiaus katinas. Jis kartkartėmis pasirodydavo ir stebėdavo aplinką.
Įmonės savininkas Aidas katinui vis paduodavo ėsti ir gerti. Pasisotinęs keturkojis išeidavo savo keliais.
Tačiau sykį katinas atėjo ir pasiliko. Čia dirbantys Aidas ir Orinta suprato, kad jie tapo atsakingi už šį gyvūną, nes jis jais pasitiki ir ieško pagalbos.
Pakviestas veterinarijos gydytojas gyvūnėlį apžiūrėjo ir paskiepijo. Jam buvo nustatytas žandikaulio uždegimas – žmonės svarstė, kad gal vaikydami katiną kažkas suspardė. Jam ašarojo ir akys.
Gyvūnas, gavęs tinkamą gydymą ir priežiūrą, atsigavo ir pasikeitė. Nebetrukdė ir tai, kad katinas buvo be dalies uodegos. Priešingai – dėl to jis gavo Boberio vardą, nes panašus į bebrą.
Po kiek laiko iš klientų Aidas sužinojo, kad viename daugiabutyje mirus savininkui į butą atsikėlę kiti gyventojai čia gyvenusį 15 metų amžiaus katiną tiesiog išspyrė lauk, pasmerkdami jį badui ir šalčiui…
Aidas sako, kad skaudžią patirtį turintis katinas labai jaučia žmones. Jei kas nepatinka, iškart nesileidžia kalbinamas ir neria į šoną.
„Gaila gyvūno. Jis nekaltas, kad žmonės neatsakingi“, – kalbėjo Orinta.
Aidas sako, kad tokius žmones, kurie išvaro ar paklaidina gyvūnus, reikėtų sodinti į kalėjimą. Pasodinus parų nemaitinti – tuomet gal suvoktų, kas yra badas. Arba išvežus į mišką palikti pusnuogį.
Orinta savo namuose laiko šunį ir katiną. Norėjo priglausti ir Boberį, tačiau jis yra vienišius ir nenori draugauti su kitais gyvūnais.
Aidas sakė, kad žiemai jis ieško katinui namų ir norinčių jį priglausti geraširdžių žmonių. Bet jei neatsiras geradarių, jis katinui suras pas save šiltą guolį.
Per mišką – į namus, kur vienas liko šuo
Jau treti metai, ir žiemą, ir vasarą, kai kas antrą dieną Skrebiškių kaime gyvenanti Marytė Undzėnienė važiuoja iki Kojūgalio kaimo ir eina per mišką į sodybą, esančią už pusės kilometro. Ji neša maistą ten besiglaudžiančiam šuneliui.
Moteris gerai pažinojo buvusį sodybos šeimininką Joną Naktinį, su juo ne kartą vykdė bendrus kultūros ir istorijos projektus.
Žmogui mirus sodybą paveldėjo giminaičiai, tačiau jie gyvena kitur. Sodyboje liko šeimininko laikytas ir mylėtas šuo.
„Tai yra jo namai, jam nėra kur eiti“, – apie šuns buvimą sodyboje kalbėjo Marytė.
Moteris sakė, kad ji negali šuneliu nepasirūpinti, nes kitaip jis būtų pasmerktas mirčiai iš bado.
Maisto dėl šuns šiek tiek palieka sodybos paveldėtojai, tačiau jį reikia nuvežti. Marytė „kaip tėve mūsų“ į Kojūgalį keliauja kas antrą dieną.
Moteris sakė, kad šunelis Rudis ją jau pažįsta. Atėjus kitiems žmonėms pasislepia miške. O ją pasitinka stovėdamas ant keliuko ir žiūrėdamas į Paškučių kaimo pusę.
„Aš toks žmogus. Myliu gyvūnėlius, nepalieku jų likimo valiai. Kai pamatau, kad kažkam bėda, negalvoju, kad kiti turi kažką padaryti – pati padarau. Jei nenuvažiuočiau pamaitinti šuniuko, negalėčiau miegoti. Kol jis gyvens – globosiu, jei tik sveikata leis“, – kalbėjo Marytė Undzėnienė.
Pirmą kartą šunį matė verkiantį
Biržų miesto centre esančioje gydymo įstaigoje dirbanti Jolanta priglaudė savo buvusios pacientės šuniuką.
„Buvau prižadėjusi moteriai, kad, jai mirus, priglausiu jos šuniuką. Taip ir nutiko“, – pasakojo Jolanta.
Kalytė Bona pas ją išgyveno devynerius metus. Po šeimininkės mirties ji pusę metų sirgo depresija. Gulėdavo apsikabinusi savo žaisliukus ir ašarodavo.
„Pirmą kartą gyvenime mačiau, kaip šuo verkia“, – pasakojo medikė.
Po to, matyt, apsipratusi, kad čia jos nauji namai, šunytė buvo tikra namų šeimininkė. Vėliau ją pasiėmė moters dukra Gabija.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis šuo, kurį priglaudė Jolanta.
Kartą moteris su draugais buvo miške. Žmonės pastebėjo lakstančią taksų kalytę – ji bėgiojo prie kelio ir žiūrėjo į tolį, tarsi rodydama, kad kažkas ją palikęs nuvažiavo.
„Ėjau ir išvydau dvi akytes. Šunytė buvo išsigandusi, pabrukusi uodegą. Ji manęs išsigando, aš jos“, – pasakojo medikė.
Medikė suprato, kad kalytė palikta mirčiai ar laukinių gyvūnų grobiui. Tad ilgai nedvejojusi atvėrė mašinos duris ir pasakė taksiukei: „Jei nori gyventi, važiuok su manimi“.
Šuo tarsi supratęs jos žodžius šoko į mašiną ir parvažiavo pas naująją šeimininkę.
„Nėra geresnių padarėlių už priglaustinukus. Jie ištikimi, atsidėkoja. Negaliu žiūrėti, kaip kai kurie gatvėmis laksto nemylimi“, – sako Jolanta. Jai nesvarbu, ar šuo kilmingas, ar paprastas kiemsargiukas: juos myli vienodai.
Pašnekovė prisiminė ir neseniai šalyje nuskambėjusį šeimininkės žiauriai sumušto Gauso atvejį. Šuo buvo daužomas kastuvu ir gyvas pakastas po žeme.
„Jei būčiau įstatymų kūrėja, padaryčiau šeimininkams tą patį, ką jie padarė savo gyvūnams“, – kalbėjo daugelio biržiečių pažįstama ir gerbiama medikė.
