
Yra sakančių, jog atokus Biržų rajono kaimas – pasaulio kraštas, bet kai kuriems reemigrantams tai svajonių vieta.
Vienas atokiausiai Biržų rajone esantis Pučiakalnės kaimas neseniai atrodė kaip vienas iš tų, kuriame daugelis sodybų ištuštės, o senstančių gyventojų liks tik vienas kitas. Juolab kad negyvenamųjų sodybų dar visai neseniai čia buvo nemažai.
Gandus apie mirštantį kaimą skatino ir tai, kad čia nebeliko parduotuvės, kaimo bendruomenės. Be to, čia visai nebėra vaikų – į mokyklas nevežiojamas nė vienas pučiakalnietis. Mažųjų juokas skamba tik vasarą, kai jie atvažiuoja aplankyti senelių.
Dabar situacija pasikeitė. Dalį sodybų nusipirko jauni biržiečiai. O kitose įsikūrė arba jas intensyviai remontuoja iš Latvijos atvykę nauji gyventojai.
Pasak vietinių žmonių, Pučiakalnėje parduodama liko gal tik viena laisva sodyba, buvusios kaimo parduotuvės bei vaikų darželio pastatai. Bet ir jais intensyviai domimasi.

Sudomino, nes gražu
Pučiakalnės kaimo senbuviai pasakoja, kad vieną sodybą įsigijo Rygoje gyvenusi šeima. Pasak jų, vyras kalba lietuviškai, o žmona – rusiškai.
Kitas sodybas remontuoja irgi rusiškai kalbantys atvykėliai iš Rygos. Tiek kaime, tiek Biržų girios keliuose sutikti automobilius su latviškais numeriais jau niekam nebe naujiena.
„Kartą atvykėlių paklausėme, kodėl juos sudomino Pučiakalnė. Sakė, kad čia jiems labai gražu. Iš tiesų – vasarą Pučiakalnėje gražu. Šalia Biržų giria, netoliese teka Nemunėlis. Bet žiemą gana sudėtingas ir tolimas susisiekimas su seniūnijos centru ar Biržais. Bet jų tai neišgąsdino“, – pasakojo vietos gyventojas.
Mat visai netoli yra kaimyninė Latvija bei jos sostinė Ryga.
Pučiakalnėje esančias po 3 – 4 tūkstančius eurų kainuojančias sodybas apsimoka pirkti netgi kaip vasarnamius. Ir ne tik latviams, kuriems iki Lietuvos – Latvijos sienos vos kilometras, bet ir biržiečiams, nes sodybų kainos tikrai viliojančios.

Apsilankė ir susižavėjo
Vos įvažiavus į Pučiakalnę ir pakilus ant kalnelio naujais langais ir durimis šviečia sodyba. Ji intensyviai remontuojama.
Sodybą tvarko buvę Rygos gyventojai Oksana ir Darius. Jie maloniai pakviečia į vidų ir papasakoja, kodėl savo gyvenimui, kaip jie planuoja, „iki pat pabaigos“ pasirinko atokų Pučiakalnės kaimą.
Oksana yra kilusi iš Lietuvos, Zarasų krašto. Ją dar mažą tėvai išvežė į Rygą.
Mergaitė iki 16 metų vasaromis važinėdavo pas močiutę, gyvenančią Zarasuose. Iš jos išmoko lietuvių kalbos. Ją supranta, tačiau kalbėti sudėtinga, o ir nedrąsu. Todėl ji daugiausia bendrauja rusiškai.
Prieš 12 metų moteris susipažino su lietuviu Dariumi. Jie tapo pora.
Darius daug metų dirbo užsienyje. Jis moka kalbėti ne tik lietuvių ir rusų, bet anglų, ispanų, prancūzų kalbomis.
Oksana, Lietuvos pilietė, sakė, kad ji penkerius metus ieškojo sodybos Lietuvoje, nes norėjo į ją grįžti. Moteris troško kaimo, nes pačiai, augusiai prie Drūkšių ežero, norėjosi, kad šalia būtų miškas, vandens telkinys, graži gamta.
Prieš metus skelbimų portaluose atrado nebrangų namuką Pučiakalnėje. Pora atvažiavo į kaimą – ir čia viskas sužavėjo. Juos tenkino graži aplinka, geri kaimynai. Džiugino, jog iki Latvijos sostinės Rygos vos 70 kilometrų – net arčiau nei iki Panevėžio.

Galvoja atgaivinti parduotuvę
Pora kaime esančiame daugiabutyje įsigijo ir butą, kuriame gyveno per žiemą. Jame apsistojo ir Oksanos mama Kristina Veronika. Moteris viena gyventi nebegali, ją nuolat reikia prižiūrėti. Vėliau šeima mamą pasiims į naująjį namą.
Šią žiemą jie jau tikisi praleisti suremontuotame būste.
Šalia jų sodybą įsigijo ir remontuoja Rygoje gyvenantis Oksanos brolis. Kol kas sodyba tarnaus kaip vasarvietė, o vėliau jis planuoja čia persikelti su visa šeima.
Darius ketino nusipirkti ir buvusios kaimo parduotuvės pastatą. Galvojo čia vėl įkurti parduotuvę bei barą. Tačiau nespėjo – kol rado savininkę, namą jau buvo nupirkęs nekilnojamojo turto brokeris. Jis iškart pakėlė pardavimo kainą.
Darius vis dėlto tikisi, kad savo svajonę kaime pradėti verslą jis įgyvendins.
Vienintelis trūkumas – prastas kelias
Šeimos nariai laiko du šunis, keturis katinus, ančių ir vištų. Tiesa, kelis paukščius lapės nudaigojo.
Jie bene kasdien eina pasivaikščioti prie Nemunėlio. Sako, kad labai patinka gražiai čia įrengta poilsio vieta – suoliukai, laužavietė.
Vienintelis, kas jiems nepatinka – tai prastas kelias. Vasarą jis dulka, žiemą – košė. Tad į parduotuvę stengiasi važiuoti kartą per savaitę. Jei ko pritrūksta, apsiperka du kartus per savaitę atvažiuojančioje autoparduotuvėje. Čia nors ir brangiau, bet dėl duonos kepaliuko nelaužysi mašinos ir nedeginsi kuro, kad nuvažiuotum iki Nemunėlio Radviliškio.
„Kaimynai geri, žmonių ir judėjimo nedaug, ryšys su pasauliu yra. Internetas veikia, mes neatjungti nuo civilizacijos“, – kalba reemigrantai. Jie patenkinti ir teikiamomis medicinos paslaugomis – užsiregistravo Biržų poliklinikoje. Ten ir specialistų daugiau, ir vis vien reikia važiuoti vaistų nusipirkti, tai sykiu aplanko ir medikus.
Darius jau kreipėsi ir dėl darbo kai kuriose rajono įmonėse. Šiemet dar kartą planuoja vykti į Olandiją, o vėliau jau nori darbuotis Lietuvoje.
Daug kas pasikeitė prasidėjus karui
Kaip Oksaną ir Darių sutiko vietiniai gyventojai?
„Su šypsena. Jau pirmą dieną keli atėjo į svečius. Vis sustodavo, klausdavo, ką čia veikiame“, – kalba reemigrantai.
Kaimynai, pasak jų, labai geranoriški, atviri.
„Lietuvoje geriau gyventi nei Latvijoje. Į įvairias instancijas nueinu ir ten darbuotojai, jei mato, kad sunkiai kalbu lietuviškai, pereina į rusų kalbą. Nėra tokio nacionalizmo kaip Latvijoje“, – kalba Oksana.
Moteris minėjo, kad gyvenant Latvijoje būdavo kitaip. Ji latviškai irgi kalbėdavo sunkiau, o rusiškai su ja niekas nenorėdavo bendrauti.
Darius gali kalbėti angliškai. Bet bėda ta, kad Latvijoje vyresni žmonės angliškai nekalba, šią kalbą supranta tik jaunimas. O rusų kalba irgi nebenori bendrauti.
„Daug kas Latvijoje paskutiniu metu pasikeitė, ypač kai Ukrainoje prasidėjo karas. Pildžiau dokumentus dėl darbo. Buvo sudėtinga, nes rusiškai niekas nenori kalbėti, rusakalbiams jie nepakantūs“, – sakė Darius.
Šeimai įsikūrus Lietuvoje Darius lietuviškai kalba be problemų. Šią kalbą geriau išmokti tikisi ir Oksana. Juolab kad su lietuviais bendrauja vis daugiau – ne tik parduotuvėje, gydymo įstaigose. Štai neseniai buvo nuvažiavę į šventę Nemunėlio Radviliškyje, susitiko ir bendravo su kaimynais.
Labai gražūs saulėlydžiai
Prieš Velykas atvykęs kunigas pašventino ir naujakurių namuką. Jie sako, kad Dievo palaiminimą turinčiuose namuose labai gera. Vakarais labai gražiai leidžiasi saulė, o uraganai tarsi praeina pro šalį…
Tiesa, jie turi ir vieną žemišką svajonę – prie namų išsikasti tvenkinį. Ir dar šalia jo pasistatyti pirtelę.