ANGELĖS PLENTIENĖS ŽODIS
iandien taip kaulus suka, kad net vaikščioti po kambarį nesinori. Jau kelinta diena šitaip darosi, gal orai mainysis. Bet kad spėjikas Bronius permainų nežada, tai gal visa tai ne nuo gamtos. Bet kažkas vis tiek keisis – mano sąnariai niekad nemeluoja.
Nors ką čia aš paistau, pati juk žinau, nuo ko taip darosi. Man televizijos ir radijo nereikia – jei pradėjo sopėti sąnarius, reiškiasi, greit rinkimai bus. Misliju, kad man toks priemėtis įsimetė, kai amžinaatilsį Algirdo Mykolo į Seimo pirmininkus neišrinko. Kada kadės jau tai buvo, o liga tik progresuoja. Žinau, kad dar ir galva suksis, ir pilvas. Kuo arčiau balsavimai, tuo daugiau simptomų.
Bet ką aš čia vis apie save. Štai mano draugė Bronytė kitą kvarabą turi. Prieš rinkimus jai visada neramių kojų ir palaido liežuvio sindromas kamuoja. Vietoj nusėdėt nebegali, ruzoja po miestą, šniukštinėja, uostinėja, kur visokios kuopelės, būreliai bei partijos renkasi. Sėdi tuose susirinkimuose, klausosi, kai kur už dyką gauna kokio torto ar piernikų pavalgyti.
Ir šiais metais tas pats. Kai Biržuose susitvėrė tas atgimimo budinimo komitetas, tai Bronytė savame kailyje neberimsta, lekia ir lekia. Adventas prasidėjo, rimtis ir susikaupimas, o ši duodasi per partijas ir sambūrius kaip rujojanti kalė, atleisk man, Viešpatie.
Bet man tai gerai. Kojas sopa, vaikščioti sunku, bet užtat žinau, jog vakare Bronytė ateis, visas naujienas – kur buvo, ką matė, girdėjo, – išklos. Apie padėtį rajone referuos, moksliškai sakant.
Štai ir vakar draugytė buvo, visus pletkus sunešė. Ilgai užsisėdėjom, kalba į tokias filosofines kategorijas į pabaigą nuklydo. Pradžia buvo kaip įprasta – kas, ką, su kuo ir kur. Įšpyškinusi visa, ką žinojo, Bronytė kažkaip švelniai atsiduso ir sako – nelaimingi tie vyrai.
Aš suklusau, bo atamenu, kiek draugytės bandymų vyrus padaryti laimingus buvo ir kuo jai tai baigdavosi. O moterytė varo toliau, apibendrintus samprotavimus dėlioja: „Tik nežinia, ko jiems labiau trūksta – bobų ar partijų. Kai vyras neranda geros bobos, neturi kur energijos išlieti, tai ima per partijas kaip per bobas lakstyti. Aš nutėmijau, kad jei vyriškis turguj punčekas kiloja, turgaus moterėles iš eilės visas kalbina, tai jį ir kultūrnamyje ar bibliotekoje būtinai sutiksi, o bendruomenės šventė be jo neįsivaizduojama. Jis ir į pagrabą nekviestas kaip giminė ateis. Tokį vyrą garantuotai kokios partijos ar komiteto susirinkime pamatysi prie viršesnių asabų. Bet žiūrėk, už savaitės, jis jau kitos spalvos partijos mitinge sėdi. Misliju, toks veikėjas geros bobos neturi“.
„Jei nesnausi, tai ir pagrabe gausi“, – liaudies išmintimi atsakau draugytei, kiek priblokšta tokių jos įžvalgų. O Bronytė lyg niekur nieko samprotauja toliau: „Dabar partijos ir komitetai atrankas skelbia, kandidatus į merus renka, visokias eiles ir reitingus sudarinėja. O ką paprastam rinkėjui daryti? Katrą aukščiau statyti – tą, kur per partijas ar tą, kur per bobas traukia? Jei man asmeniškai, tai aš žinau, kuris mielesnis būtų. O visuomenės intereso požiūriu katrą Biržų labui pasirinkti? Šitaip atsiranda nepašalinamas prieštaravimas tarp asmeninio ir visuomeninio, tarp kūno ir moralės“.
Įsiaudrino Bronytė, žandeliai jai paraudo. O man baimė širdin įslinko: „Gink, Dieve, tik tu, vaikeli, jokiose atrankose nedalyvauk. Baisiai slidus ir pavojingas geram žmogui tai dalykas. Žiūrėk, rinko žmogų į nedidelį postelį. Visi patarimus iš geros širdies jam davė – ir meras Vytas, ir vadas Vidas ir net pats Viktoras Didysis. O kuo baigėsi – į teismus dabar vyrai važinėja, dar nuteis juos už gerus darbus, kaip kokį Vilniaus merą. Tu, Bronyt, nuo atrankų pasisaugok, aš tau advokatų neieškosiu.“
Aprimo draugytė, atsileido. Sako, klystu ir aš kartais. Anais metais buvau tokiame susirinkime. Vyrai gražūs, įmitę susirinko, pradėjo kalbėti apie tvarką, o aš vis laukiau, kada prabils apie teisingumą. Taip ir nesulaukiau, o kai supratau, kad čia policijos rėmėjų sueiga, tyliai tyliai pasieniais išspūdinau.
Atsisveikino Bronytė ir išėjo, sakė, dar į socialinius tinklus eis. Kažkokią planšetę sūnėnas jai dovanojo, tai moterytė dabar pasakojo kažką ten skaitanti, brauzinanti ir laikinanti. Aš nuduodu, kad viską suprantu, nes man biškį sarmata, kad nežinau, kas ta planšetė. Atamenu, mūsu kaime elektrikas Pranas su tokia terbele ant šono vaikščiojo, kur reples ir atviorkas nešiojo. Tai tą terbą planšete vadino. Jaučiu, kad čia ne tas. O ką ji ten toje planšetoj lakina ir brazdina, tai ir paklausti baugu.
Sėdžiu, sąnarius trinu, pro langą žvilgčioju, Bronytės su navynomis laukiu. Kas į kokią partiją šiandien perbėgo, kas pas naują bobą nusikraustė. Smalsu nesvietiškai.
