Sulaukus brandaus amžiaus po skaudžių netekčių dažnai puolama į neviltį, depresiją. Tačiau yra žmonių, kurie stoiškai atlaiko gyvenimo išbandymus ir imasi savotiškos terapijos – atgaivina savo jaunystės pomėgius. Taip nutiko Meilūnų kaimo ūkininkei Ritai Stačkūnienei. Moteris po 40 metų vėl paėmė į rankas pieštuką, flomasterius ir pradėjo piešti.
„Man tai yra savotiška meditacija, apsauganti nuo depresijos“,- sako Rita.
Parodai pasiūlė sesuo
Vabalninko kultūros centre atidaryta Ritos Stačkūnienės pieštų paveikslų paroda. Šešiolika čia eksponuojamų darbų ji pavadino „Laisvalaikio pasižaidimais“.
Piešiniuose – išdidintos detalės iš gamtos vaizdų. Čia gali rasti ne tik medžio kerpės piešinių, bet ir mėgstamiausių Ritos gėlių – bijūnų, rožių.
Moteris neslepia mėgstanti fotografuoti, tad kai kurie piešiniai yra tiesiog perpieštos nuotraukos ar jų detalės.
R. Stačkūnienė kuklinasi ir neleidžia savęs vadinti menininke ar kūrėja – ji sako esanti tik mėgėja. Rita prisipažįsta, kad visuomenei nebūtų išdrįsusi parodyti savo darbų, jei ne sesuo.
Vabalninko kultūros namų vadovė A. Stapulionienė Ritos sesers Irenos Nevierienės paprašė parodai jos kuriamų atvirukų. Tačiau moteris tuo metu jų neturėjusi ir pasakiusi, kad piešia jos sesuo Rita. Taip ratas ir užsisukęs.
Ponia Rita net ir pati stebėjosi, kad įrėminti jos paveiksliukai įgijo visai kitokį vaizdą.
Mokėsi šrifto
Moteris sako, kad labai gražiai piešdavęs jos tėvelis Vladas Supkevičius.
Trys seserys tėčio, spalvodavusio žemės planus, dažnai prašydavo ką nors nupiešti. Rita prisimena, kad tėvelis puikiai piešdavo gamtos vaizdelius, paukščius, net ją pačią. O mamytė Eugenija labai gražiai siuvinėjo, puikiai puošdavo tortus.
Mokydamasi Butniūnų aštuonmetėje mokykloje Rita labai mėgdavusi piešti bei kopijuoti įvairius paveikslus. Jos buvusi mokytoja Vinciūnienė net supyko, kai mergina baigusi aštuonias klases nestojo į taikomosios dailės technikumą. Pati Rita sako nuvykusi su mama į Kauną, išvydusi tuometinių technikumo moksleivių darbus ir išsigandusi, kad niekada jiems neprilygsianti.
Tuomet ji įstojo į kitą technikumą, studijavo želdynų techniką. Vėliau perėjo į sodininko – daržininko specialybę, bet greit sugrįžo į Biržus ir baigė „Aušros“ vidurinę mokyklą.
Vėliau mergina įstojo į Žemės ūkio akademiją, Ekonomikos fakultetą. Įgijo žemės ūkio buhalterinės apskaitos ekonomistės specialybę.
Ji baigė akademijoje veikusį Visuomeninių profesijų fakultetą. Pasirinko dailininko – apipavidalintojo specialybę. Tais laikais skelbimų niekas nespausdindavo, reikėdavo juos piešti ranka. Tad specialybė buvo labai populiari.
Meilūnietė pasakoja labai norėdavusi mokytis. Ją mokė tapybos aliejiniais dažais ir šrifto. Rita ypač prisimena gotiškąjį, kuris jai patiko.
Baigiamąjį darbą, laimėjus konkursą, piešė Karpatuose. Prisimindama Karpatų grožį ji buvo nupiešusi kalnus dieną ir vakare. Gaila, kad per laiką tie paveikslai dingo.
Baigusi mokslus Rita ištekėjo ir sako 40 metų nieko bendro su menais neturėjusi. Iširus kolūkiams neliko darbo. Šeima ėmėsi ūkininkavimo. Ritai teko kurti ir gražinti ūkininkų sodybą. Neabejotiną moters talentą liudija įspūdingai atrodantys namai ir jų aplinka.
Kūryba – tarsi meditacija
Rita Stačkūnienė sako piešti pradėjusi 2019 metų pabaigoje, kai sūnėnas Vytukas jai padovanojo savo nupieštą paveikslą.
„Panorau ir aš pabandyti kažką panašaus“, – kalba ponia Rita.
Moteris sako, kad piešimas jai – tarsi meditacija. Būna, kad džiugina spalvos, tuomet gimsta spalvoti paveikslai. O kartais jie būna tik juodi balti.
„Man gražu tie kontrastai“,- sako pašnekovė.
Meilūnietė mėgdavo nerti servetėles. Tik gaila, kad vis mažiau jų reikia buityje.
Radusi mamytės paliktų lininių rankšluosčių, juos apnėrė ir prikėlė naujam gyvenimui.
Ji sako ilgai nedrįsusi kūrinių rodyti net savo vaikams. Dukra Eglė paveldėjo mamos talentą – baigė Aprangos dizaino kolegiją bei Dailės akademiją. Ji šiuo metu kuria modelius rūbams.
Tad, kai jai mama prasitarė, kad ruošiasi savo paveikslų parodai, ši mamai pasakiusi, kad esanti drąsi…
Būdavo momentų Ritos gyvenime, kai negalėjo net pagalvoti apie kūrybą. Taip buvo ir po artimiausių žmonių netekties… Bet po truputį moteris vėl grįžo prie kūrybos.
Ponia Rita sako labai norinti išmokti tapyti ant šilko. Kartu su vabalninkiete tautodailininke Zita Kumpeliene tariasi pasikviesti piešimo mokytoją. Moteris turi apie ką pasikalbėti ir su kitais vabalninkiečiais kūrėjais.
Rita su dukra neseniai pasigamino advento vainikus. R. Stačkūnienė sako labai mėgstanti komponuoti puokštes.
Kai buvo sunkus laikas, pasiėmė ilgas atostogas ir Panevėžyje baigė floristų kursus.
Vabalninke esančioje pobūvių salėje „Meldynas“, kuri priklauso šeimai, ji pati gamindavo dekoracijas ir puokštes. Sako, besimokydama norėjusi sužinoti, ar komponuojanti pagal taisykles.
Atliekant praktiką ir kalbantis su floristais paaiškėjo, kad taisyklių paisyti nėra griežtai reikalaujama, svarbu, kad būtų gražu…
Laukia paaugant anūkų
Rita Stačkūnienė atranda vis daugiau užsiėmimų, teikiančių džiaugsmą. Labai pamėgo vaikščiojimą, kuris ne tik gerą nuotaiką palaiko, bet ir sveikatai tinka. Kasdien stengiasi nueiti ne mažiau nei 10 000 žingsnių. Turinti vieną mėgstamą vietą už sūnaus Audriaus fermos – nueina iki prie miško esančio didelio akmens, vėliau sugrįžta. Žingsnius „surenka“ ir darbuodamasi sodyboje.
Meilūnietė dainuoja Vabalninko kultūros namų etnografiniame ansamblyje „Saulala“, su tais pačiais ansambliečiais gieda bažnyčioje. Jai patinka, kad dabartinis parapijos klebonas J. Tamošiūnas mėgsta tvarką. Moteriai atrodo įdomūs ir turiningi klebono sakomi pamokslai. Parapijietei smagu, kad kunigas paaiškina liturgiją, ką ir kaip reikia daryti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi tam tikru bažnytinio gyvenimo laikotarpiu.
Rita labai mėgsta skaityti. Bet ne romanus, o, kaip ji sako, „tikrą“ literatūrą. Tarkim, šiuo metu skaito knygą apie Tėvą Stanislovą.
Kaip sekėsi išgyventi karantino laikotarpį?
Ilgą laiką buvo pas dukrą Vilniuje, padėjo prižiūrėti mažąjį anūką.
„Anūkai – geriausi vaistai. O dar kai pasako: „Močiut, kaip aš tave myliu“, nieko nebereikia“,- prisipažįsta laiminga močiutė.
Šiuo metu Rita džiaugiasi trimis anūkais. Sūnus Audrius augina dvynukus. Ji tikisi, kad likimas padovanos ir anūkytę.
Visos Ritos svajonės susijusios su šeima. Labiausiai ji dabar laukia, kol anūkai paaugs. Bus apie ką su močiute pakalbėti…
