Nusipelnėme gyventi geriau. Ši kadaise paleista politikų frazė vis dar gyva. Ji įvairiomis variacijomis atsikartoja kone prieš kiekvienus rinkimus.
Tik ko mes išties nusipelnėme?
Šis klausimas neduoda ramybės klausant žmonių istorijų, kaip su jais elgiamasi Biržų gydymo įstaigose. Ir tos istorijos negimė per savaitę ar mėnesį – jos pasakojamos metų metus. Per tą laiką keitėsi ir rajono, ir gydymo įstaigų vadovai, bet ar situacija keičiasi?
Tiesiog ji yra tokia, kokios nusipelnėme.
Mes leidžiame, kad su mumis taip būtų elgiamasi. Dargi skatiname: žurnalistai, viešinantys skaudžius liudijimus, dažnai apšaukiami medikų skriaudikais, gydymo įstaigų griovėjais, beširdžiais rašeivomis, trokštančiomis kraujo ir sensacijų.
Mus renovuojantys, rekonstruojantys ir visaip kitaip tobulinantys įvairių darbų vykdytojai Biržuose elgiasi irgi be didesnių skrupulų. Laužo gatves, taškosi purvais, biržiečius priversdami važinėti pėsčiųjų takais. Iš esmės jų niekas ir neverčia – argi sunku vieną kitą karstą per purvynus pertempti? Trukdo laikinos tvoros? Kam jos trukdo – čiabuviams? Vadinasi, niekam.
Yra pastatyta ir ne laikinų užtvėrimų. Štai vieni nutiesė pėsčiųjų taką palei Apaščios upę, o kiti jį užtvėrė. Kodėl užtvėrė? Toks projektas. Specialiai Biržams.
O ar ne to biržiečiai nusipelnė? Ar miesto gyventojai nejunta, kad su tais purvais maišoma, trypiama jų savigarba?
Mes, valstietiškoje kultūroje augę, turim valstietišką polinkį visų pirma į materialias gėrybes. Norim visko kuo daugiau, gėrybės turi būti tuoj pat, jeigu jų nėra, kalta valdžia.
Ar miesto gyventojai nejunta, kad su tais purvais maišoma, trypiama jų savigarba?
O ir tą valdžią renkame paprastuoju būdu – kas daugiau pažadės. Visa kita lieka dešimtajame plane. Todėl plojam akiplėšiškiems melagiams, arogantiškiems, suktiems, be mažiausio savikritikos lašelio, juokingiems savo didybės manija mesijams. Plojam net tada, kai mus apgauna, apvagia.
Neturime geresnių kandidatų? O kokius mes iškeliam? Kiek turime savivertės patys – kaip visuomenė, kaip asmenys pagaliau?
Įtikime įvairaus plauko „pranašais“ ir sekame paskui juos kaip godūs kumečiai. Gal ką duos?
Valdžią turime tokią, kokios nusipelnėme.
Biržai – jėga! Sklinda garsas nuo Vilniaus. Jam atitaria Biržai, godžiai apžiūrinėdami galingus visureigius, vežiojančius išrinktuosius. Prie jų jaučiamės irgi galingi?
O kas esame iš tikrųjų? Ar tik nebūsim, anot šviesaus atminimo ministro R. Sikorskio, paprasčiausi veršiai?
