Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse kalbamės su rašytoja, žurnaliste, leidėja Rugile Gaidukaite-Audeniene.
– Rytoj, gegužės 7 dieną, – žurnalistų profesinė šventė, geriau žinoma Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos vardu. Tu turėtum švęsti trigubai, nes esi ir žurnalistė, ir redaktorė leidėja, ir rašytoja. Kiek svarbi Tau ši diena?
– Ši diena svarbi visiems mums – būtina prisiminti, kad 1904 metais išsilaisvinome iš rusų carinės valdžios spaudos draudimo. Galime didžiuotis, kad Biržų krašte gyveno garsusis knygnešys Jurgis Bielinis. O man asmeniškai tiek žurnalistiniame, tiek redaktorės ar rašytojos kelyje sava kalba, laisvas žodis yra būtinybė. Jau keletą metų šios dienos proga keliauju į Biržų Jurgio Bielinio viešąją biblioteką, kur biržiečiai ir ne tik rašo biržietišką diktantą. Man tenka pabūti vertinimo komisijos pirmininke. Čia kur kas sunkiau, nei rašyti Nacionalinį diktantą – reikia mintyse išsiversti biržiečių tarme skaitomą tekstą ir parašyti jį bendrine kalba. Puiki bibliotekos komandos idėja!
– Kadaise talentinga eiles rašanti Biržų „Saulės“ gimnazistė pasirinko žurnalistikos studijas. Regis, suprantama – jaunas žmogus pasiryžo keisti pasaulį. Kaip šį pasirinkimą vertini iš laiko perspektyvos?
– Baigdama gimnaziją sugalvojau, kad žurnalistas turi daugiau galimybių dalintis savo tekstais su auditorija nei rašytojas. Daug prisidėjo ir rašymas į abu Biržų laikraščius, redaktorių – Algirdo Vladislovo Butkevičiaus ir jūsų, Rasa, pamokos, pavyzdys.
Studijuodama ruošiausi būtent spaudos žurnalistės karjerai, tuo metu negalėjau įsivaizduoti, kad teks ne tik rašyti į „Lietuvos rytą“ jo geraisiais metais, bet ir stebėti šio mamuto griūtį, žiniasklaidos perėjimą į elektroninę erdvę. Kurį laiką dirbau naujienų portalo Alfa.lt aktualijų žurnaliste, tekdavo pabūti ir reportere – palakstyti į spaudos konferencijas, Seimą. Tampydavomės sunkius kaip plytos kompiuterius, o jei internetas beviltiškai pastrigdavo, svarbiausias citatas dienos redaktoriui susakydavome telefonu.
Žurnalistinis darbas, nors pasaulis itin ryškiai keičiasi, davė žinių geriau atsirinkti informaciją. Ir drąsiau imtis temų, kurios tuo metu visuomenei neatrodo itin svarbios – pavyzdžiui, rašyti, kokius iššūkius patiria neįgalieji, domėtis gamtosaugos ar net tarmių reikšme. Kai kurios mūsų, entuziastingai nusiteikusių kolegų, aprašytos istorijos vėliau paskatino diskusijas ir reikalingus sprendimus. Dėl to džiaugiuosi.
– Tau tenka daug bendrauti su jaunomis auditorijomis. Ką patari jauniems žmonėms, ketinantiems studijuoti žurnalistiką?
– Pirmiausia – turėti žurnalistinio smalsumo gyvenimui! Ar Biržuose dabar yra jaunuolių, norinčių stoti į žurnalistiką? Kai mokiausi gimnazijoje, Biržuose buvome bent keliese, turėję tokią ryškią svajonę. Kai jau dirbau, vis išgirsdavau, kad moksleiviai į žurnalistiką stoja norėdami tapti šou žvaigždėmis. Į redakcijas ateidavo jaunuolių, įsitikinusių, kad žurnalisto diplomo jiems nereikia. Geri redaktoriai įdiegdavo žurnalistikos pagrindus, o ne tokie geri – sulaužydavo stuburus. Tie, kurie baigėme žurnalistikos studijas, tuos stuburus turėjome tvirtesnius. Žinojome, kad svarbu ne tik talentas, bet ir reputacija. Mokėjome domėtis kontekstais. Na, tarkime, nevyriausybinė organizacija kviečia važiuoti žurnalistus į Afriką – pasigilinus paaiškėja, kad ne visai aiškus važiavimo tikslas, gal jiems tiesiog reikia palankaus straipsnio?
Neseniai kalbėjausi su kolege, dėstančia žurnalistams Vilniaus universitete, klausiau, ar dabar, kai žmonės labiau mėgsta pasitikėti influenceriais nei žurnalistais, jaunuoliai renkasi šias studijas? Pasirodo, stojančiųjų į žurnalistikos bakalauro studijas VU tikrai nemažėja. Aišku, jie dažnai sako tai darantys dėl saviraiškos, ne dėl visuomenės intereso, kas mūsų kartai buvo svarbus motyvas. Bet studijose daugybė disciplinų – nuo gebėjimo kurti skirtingoms medijoms iki žiniasklaidos teisės, etikos ar žiniasklaidos organizacijų vadybos. Universitetas sutvirtina ir asmeninį, ir visuomeninį stuburą, net nejučiomis.
O šiaip patariu susirasti žurnalistų, kurių pavyzdys įkvepia. Gal tai fotografas, speleologas Vidmantas Balkūnas, įgyvendinęs svajonę tapti ir žurnalistu, dirbti karštuosiuose pasaulio taškuose? O gal Birutė Davidonytė, su kolegomis atliekanti žurnalistinius tyrimus, rašanti knygas? Arba ukrainietė Jekaterina Kusmarova, tapusi korespondente vos septyniolikos? Filmų kūrėjas Mantas Kvedaravičius taip pat dirbo užsienio korespondentu Ukrainoje. Žurnalistinis darbas gera terpė atskleisti savo talentus, tik, žinoma, tai – ir fizinė, ir psichologinio atsparumo rizika.
– Kas, Tavo manymu, yra žurnalistas šiandien, kai rašančiųjų pilni socialiniai tinklai? Kokia yra žiniasklaidos misija šiuolaikiniame itin sudėtingame laike? Ar užtenka tik informuoti visuomenę?
– Paklausiau dirbtinio intelekto, kas yra šiuolaikinis žurnalistas, štai ką atsakė: „Šiuolaikinis žurnalistas ne tik perduoda žinias, bet ir aktyviai bendrauja su auditorija, reaguoja į jos poreikius, pasitelkia technologijas ir dirbtinį intelektą turinio kūrimui bei analizavimui. Jis dažnai yra daugiafunkcis – gali būti ir rašytojas, ir fotografas, ir redaktorius, ir turinio sklaidos strategas viename asmenyje“. Pagrindiniai profesiniai principai, įgūdžiai išlieka, tik ryšys su auditorija greičiau užmezgamas, daugiau darbo su informacija įrankių. Na, ir pačios informacijos srautai didžiuliai.
Manau, karas Ukrainoje, Donaldo Trumpo prezidentavimo amerikietiški kalneliai parodė, kad profesionali žiniasklaida vėl tampa svarbi. Žinoma, ryškios asmenybės visuomenę patraukia labiau, bet ar ištikus krizei tikrai eisime žvejoti garsiausiai rėkiamų nuomonių socialiniuose tinkluose? Taigi nors ir man pačiai kartais nusvyra rankos, kaip aplaidžiai elgiamės su žodžio laisve, vis tiek grįžtame prie klasikinės žiniasklaidos poreikio. Spauda, radijas ir televizija atsinaujina, bet iš esmės daro tai, ką darė dešimtmečius: informuoja, klausia ir pasakoja, rodo.
Ir svarbu, kad būtų laisvųjų žurnalistų – tokių kaip Šarūnas ir Miglė, įkūrę Tiriamosios žurnalistikos centrą „Siena“. Manyčiau, itin svarbu laisviesiems žurnalistams bendradarbiauti tarpusavyje ir su didžiosiomis redakcijomis, regionais.
– Esi kultūrinio ir turizmo leidinio „Neakivaizdinis Vilnius“ redaktorė. Kultūrinės žiniasklaidos atstovai paprastai iš aukšto žiūri į regioninę spaudą. Kokia, Tavo supratimu, ji yra ir kokia turėtų būti? O gal jos laikas jau baigėsi?
– Regioninė spauda (kaip ir nacionalinė ar kultūrinė) marga: ir užpelkėjusi, ir drąsi bei kūrybinga, viskas priklauso nuo jos kūrėjų. Skaitytojai, manau, turėtų domėtis, kas yra jos savininkai, kokie jų tikslai. Klasikinės regioninės spaudos, nedirbančios kaip žurnalistikos profesionalai, neieškančios ryšio su auditorija, laikas galbūt ir baigėsi. Viliuosi, kad redakcijos pačios nuolat kels klausimą, koks turėtų būti žurnalistas, kokia jo profesijos esmė. Pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistikos centras kasmet turi specialistų iš regionų, kurie atvažiuoja mokytis iš ugnį ir vandenį perėjusių žurnalistų.
– Esi knygos „Vojaĝo“ autorė, pelniusi geriausio metų romano titulą, L. Dovydėno premiją. Neseniai pasirodė antroji Tavo knyga „Pirties galia. 50 Lietuvos pirtininkų ir jų paslaptys“. Esi pristatoma kaip aktyviai rašanti, tinklaraštį kurtekstas.lt, Biržų bendruomenei rengianti „Biržų haiku“ eilėraščių konkursą „Eilėraščė“, haiku dirbtuves moksleiviams ir suaugusiems. Sukūrei projektą moksleiviams „Haiku gimnazija“. Ar toje daugybėje veiklų išskirtum tai, kas Tau atrodo prasmingiausia?
– Mane įtraukia visos veiklos, ypač tos, kurios duoda tam tikros idėjinės, kūrybinės naudos ne vien man pačiai. Džiaugiuosi, kad parašiau „Vojaĝo“, nes šiuo metu dar labiau akivaizdu, kad aktyviai turime pasakoti, kaip į karo grėsmę reagavo inteligentai tarpukariu, ką mūsų seneliai patyrė vežami darbams į Vokietiją, tremiami į Sibirą, Kazachstano platybes, kas padėjo išlikti ir išsaugoti tautos vertybes. Džiaugiuosi ir knyga apie pirtį – tai irgi mūsų paveldas, ne iš rusų, ne iš suomių mokėmės apie pirtis, turėjome savo unikalią tradiciją. Taip pat ir haiku – kažkodėl lietuviams gerai sekasi juos rašyti, kaip ir japonai, turime jautrias jusles gamtai, panašų estetinį suvokimą.
– Tu kiekvieną dieną parašai po haiku, kuriais daliniesi socialiniuose tinkluose. Tai vienas iš Tavo projektų, dvasinė iškrova ar?..
– Jau ketverius metus rašau kasdien ir dabar artėju prie 1470-ojo haiku! Man atrodo daug, bet pasaulyje yra žmonių, kurie ir dešimt metų kasdien rašo po haiku. Viskas prasidėjo kaip kūrybinio rašymo žaidimas, nes haiku dirbtuvių dalyviai moksleiviai vis klausinėjo, ar pati rašau kasdien. Na, gerai, sakau, pabandysiu mėnesį rašyti. Pavyko, tada gimė ambicingas planas – rašysiu metus! Per tą laiką nutiko ir kovido pandemija, ir karas, ir asmeninių netekčių, tad nejučia kasdienis haiku rašymas tapo ir terapija. Dirbtuvėse irgi sutinku žmonių, kuriems haiku rašymas netgi padeda išjausti juodus jausmus, tai tarsi mini dienoraštis. Kas įdomiausia, haiku šiame triukšmingo informacinio srauto pasaulyje moko paprastumo – imk ir sudėk visą savo ego į tris eilutes!
– Tu ir biržiečius mokei rašyti haiku. Kasmet rengiami „Biržų haiku“ konkursai tapo neatsiejama vasarų Biržuose dalis. Sakei, kad šiemet bus daroma pertrauka?
– Šiemet rimtai apsvarstėme, ar spėsime tinkamai pasirengti naujam konkursui. Brolis kuria ir palaiko interneto svetainę, aš rūpinuosi konkurso organizavimu – po vienuolikos metų pasitarėme, kad norėtume pasiimti vasaros atostogų. Ypač po praėjusios vasaros „Savaitės haiku“, kai haiku plūdo greitu srautu, supratome, kad trūksta rankų.
Reikia pasakyti, kad „Biržų haiku“ nuo pat pradžių buvo savanoriška iniciatyva, pastaruosius keletą metų iš dalies remiama Biržų savivaldybės. Puiku, kad į savo erdvę renginį priimdavo „Sėlos“ muziejus, o „Šiaurės rytai“ spausdindavo konkurso dalyvių haiku. Savivaldybė, muziejus, laikraštis, biblioteka – ilgamečiai konkurso draugai Biržuose. O už Biržų ribų – Rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Literatų namai. Neišvengiamai teks pagalvoti, ką su tokiu išaugusiu konkursu daryti vasaros atostogoms pasibaigus. Taško nededame, tik kablelį.
– Kas įkvėpė parašyti knygą apie pirtis? Ne sykį teko skaityti Tavo įkvepiančias mintis apie gimtuosius Biržus, „rašytojų ir poetų kraštą“. Ar knygoje juntamas tas biržietiškas garas? Kada ją pristatysi Biržams?
– Knygos apie pirtis idėja kilo Alfui Ivanauskui, kurį daugelis pažįsta kaip projekto „Virtuvės mitų griovėjai“ autorių, laidų vedėją, išskirtinių renginių ir knygų kūrėją. Dirbdama žurnaliste pažinojau jį kaip itin kūrybišką asmenybę, tad nenustebau sulaukusi skambučio su pasiūlymu parašyti knygą. Nustebino tik tai, kad ji turėjo būti apie… pirtis. Pradėjusi ieškoti informacijos ir supratusi, kaip sparčiai auga pirčių kultūra, kad netgi randasi pirtininko profesija, užsikabinau. Sugalvojau, kad kalbinsiu pirtininkus, vaikščiosiu į skirtingas pirtis, o tada papasakosiu tai, ką reikėtų žinoti žmogui, pirmą kartą praveriančiam pirties duris, tam, kuris norėtų pasistatyti šeimos pirtelę, arba susidomėjusiam pirtininko profesija.
Tiesa, vaikystėje pirties patirčių neturėjau, ir netgi biržiečių pirtininkų rašydama neaptikau. Vis dėlto šis tas knygoje yra, paminėjau Sodeliškių dvaro sodybą, kuri turi seną įdomią pirtelę – apie ją ir pora kalbintų pirtininkų užsiminė.
Labai gali būti, kad šią vasarą laukia knygos pristatymas Biržuose su visa pirties programa. Gal per jį sužinosiu daugiau apie Biržų krašto pirtis?
