Pedagogė Sandrina Žukauskienė (Navikonytė) apie istorinius Lietuvos įvykius turi galimybę mokiniams papasakoti ne tik iš vadovėliuose pateikiamos medžiagos. Prieš tris dešimtmečius ji pati aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, vedusioje Lietuvą į Nepriklausomybę. Todėl neatsitiktinai mokinukai giriasi, kad jų istorijos mokytoja „dalyvavo kare“. Tačiau mokytoja neslepia, kad šiuolaikinė jaunoji karta jau yra kitokia. „Pasigendu joje idealizmo ir patriotiškumo“, – sako Sandrina, kurią būtent šie dalykai kadaise vedė į Sąjūdį. Ji šiandien tvirtina tebemylinti savo šalį ir nemaišanti kritikuotinos politikų veiklos su pagarba Tėvynei.
– Sandrina, jūs esate iš tų Biržų sąjūdiečių, kurių pavardės tuometinėje viešojoje erdvėje buvo matomos ir girdimos dažniausiai. Kas jus vedė į Sąjūdį?
– Esu dėkinga likimui, kad man, kaip istorijos mokytojai, buvo suteikta galimybė išgyventi tris Lietuvos istorijos tarpsnius: sovietizmą, pereinamąjį ir dabartinį – Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Čia kaip toj dainoj: ,,Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Baigusi Biržų 2-ąją vid. (dabar ,,Aušros“) mokyklą, pasirinkau istorijos mokytojo profesiją. Istorija yra politizuotas mokslas, dažnai veikiamas politinės aplinkos ir ideologijos, kuri iškraipo esminius istorinius faktus arba jie yra nutylimi. Tad ir mano, kaip istorijos mokytojos, istorijos supratimas buvo ribojamas ideologijos ir informacijos stokos. Pagrindiniu nelegaliu informacijos šaltiniu tapo užsienio radijo stočių klausymasis, tiesos ieškojimas diskusijose su kolegomis.
Prasidėjus pertvarkos reformoms SSRS ir pasikeitus politinei padėčiai atsirado galimybė ,,atrasti“ istoriją iš naujo. Tada pirmą kartą į rankas pateko nelegaliai platinamos Ribentropo-Molotovo sutarčių dokumentų kopijos, spaudoje vis drąsiau buvo spausdinami istorikų straipsniai, naujai pateikiantys praeities faktus. Dirbant istorijos mokytoja Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje (dabar ,,Aušros“ ) daug diskutuodavome su istorijos mokytoja A. Garšvaite. Sutapo mūsų mintys, požiūriai į tuometinius įvykius Lietuvoje. Abi buvom ,,tiesos‘‘ ieškotojos. Dažnai vykdavome į seminarus Vilniuje. Matėme, kaip aktyviai sostinės gyventojai įsilieja į judėjimą laisvės link, kokie jie vieningi ir neabejingi. To pasigedome Biržuose.
Čia nebuvo jokios organizacinės struktūros, kuri viešai paremtų Vilniuje 1988 m. birželio 3 d. susikūrusį Sąjūdį.
– Jūs dalyvavote Biržų antrosios vidurinės mokyklos (dabartinės „Aušros“) mokytojų sąjūdžio grupės steigime. Ar prisimenate, kaip tai vyko? Kas paliko stipriausią įspūdį?
– Dabar sunku atgaminti tuos pirmuosius organizacinius žingsnius. Net neprisimenu, ar tai buvo užfiksuota protokoluose, bet aišku, kad sąrašai turėjo būti. Gal kas išsaugojo? Kadangi jau dirbau 3-ioje vidurinėje (Kaštonų) mokykloje, tai gavosi tarsi jungtinė grupė.
– Biržų antrosios vidurinės mokyklos Sąjūdžio grupė laikoma pirmąja Biržų rajone. Kaip manote, kodėl ši mokykla buvo pirmoji?
– Kažkas turėjo būti pirmi. Galbūt tai buvo susieta su mūsų steigėjų aktyvia pozicija remiant Sąjūdį, neabejingumas, idealizmas. O gal tai buvo ,,skola“ praeičiai. Juk šioje mokykloje 1963-1969 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, rašytojas Jonas Laucė. Už savo antisovietinį romaną jis 1972 m. nuteistas laisvės atėmimo bausme.
– Būtent Biržų antrojoje pirmąsyk buvo iškelta Trispalvė. Tai įvyko per Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimą. Priminkite tuos įvykius. Kaip į juos reagavo tuometė rajono valdžia, kolegos?
– Nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. buvau perkelta dirbti į Biržų 3-iąją vid. (Kaštonų) mokyklą. Apie vėliavos iškėlimą Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje sužinojau po pietų. Pamokos tuo laiku vykdavo ir šeštadieniais. Susitikom su Audrone Garšvaite ir ji pasakė, kad iškėlė su mokiniais trispalvę, kad direktorius ją liepė nukabinti. Aišku, kad apie tą įvykį buvo kalbama mokyklose. Juk tai buvo labai drąsu. Kokia buvo valdžios pozicija – nežinau. Bet gal imtis kažkokių veiksmų jau buvo vėlu. Trispalvėmis puošėsi visa Lietuva.
– Jūs dalyvavote Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrime, buvote pirmajame susirinkime Biržų pilyje. Jis šiandien apipintas įvairiais mitais. Kokius įspūdžius paliko šis susirinkimas Jums?
– Prisimenu, kad nustebino žmonių gausa. Kiek ten buvo tikrų sąjūdiečių savo dvasia ir veikla, sunku pasakyti.
– Buvote ir Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimo delegatė. Kurie epzodai įsirėžė į atmintį iš to renginio?
– Mintyse išliko epizodai iš pertraukų metu vykusių diskusijų su žinomais to meto Sąjūdžio žmonėmis. Tie žmonės, kuriuos anksčiau tekdavo matyti tik televizorių ekranuose, dabar kalbėjosi su mumis gyvai.
– Kokie patys stipriausi prisiminimai iš Sąjūdžio laikų? Kas ypač jaudino, neramino, kėlė baimę ar pyktį? O gal pamenate ir tokių nutikimų, kurie dabar kelia šypseną?
– Gaila, kad laikas nėra atminties sąjungininkas. Daugelis dalykų pasimiršta. Patirties stoka nulėmė tai, kad gal ne viskas buvo raštu užfiksuota. Ir nuotraukos išliko tik Vl. Butkaus entuziazmo dėka.1988 m. spalio 16 d. prie ,,Širvėnos“ kino teatro rinkome parašus dėl Ignalinos atominės elektrinės trečio bloko statybos uždraudimo, prieš Skaistkalnės gipso karjero atidarymą ir vykdėme apklausą dėl galimos vietos paminklui Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Iškėlėme ir trispalvę. Ją mums paskolino kolegės Girdos Klybienės (Griciūnaitės) mama, išsaugojusi vėliavą nuo tarpukario laikų. Vėliavos spalvos buvo pablukusios, tad sulaukėme ir vieno biržiečio komentaro: ,,Kokį čia skudurą pakabinot?“. Ši vėliava įamžinta Vl. Butkaus nuotraukoje, kuri dabar saugoma muziejuje.
Patys įsimintiniausi įvykiai – susiję su Sausio 13-ąja. Kaip ir nemaža dalis biržiečių išvakarėse kartu su mama ir draugais vykome prie Seimo rūmų. Kelionė buvo organizuota, tad nuo Savivaldybės pastato į Vilnių vyko keli autobusai su norinčiais ten vykti biržiečiais. Aišku, dalis biržiečių vyko ir savo transportu. Grįžome tik po paros, kitą naktį. Tai, ką išgyvenome būdami ten, negali perteikti nė vienas vadovėlis. Tokios žmonių bendrystės, draugiškumo, patriotiškumo daugiau matyt neteko. Istorijos pamokų metu ar minint Sausio 13-osios įvykius, mokiniams pasakoju apie tai. Gal kiek per daug emocionaliai, nes vienas penktokas namo parėjęs tėvams pareiškė, kad ,,mūsų istorijos mokytoja dalyvavo kare“( juokiuosi).
– Paprastai kai kas nors pavyksta, visada atsiranda ir tų, kurie lengvai prisiima nuopelnus. Todėl sąjūdiečių prašau paliudyti, kurie visuomenei žinomi Biržų žmonės tuomet realiai dirbo Nepriklausomos Lietuvos siekiui. Galite juos įvardyti?
– Vl. Butkus, A. Garšvaitė, M. Indrašius, F. Grunskis, P. Gasiulis, K. Armonas, A. Bukys. V. Linkevičius.
– Iki šiol Jūs mokote istorijos jaunąją kartą. Ką ji turėtų žinoti apie Sąjūdį, ko ji galbūt nežino?
– Nors Sąjūdžio istorija labai trumpa, ji talpina savyje labai daug svarbių mūsų istorijai įvykių. Tad žinoti Sąjūdžio istoriją vyresnių klasių mokiniams reikėtų. Pamokų metu mokiniai tas temas nagrinėja. Kiek tos informacijos pas juos lieka, parodo egzaminų rezultatai. Su nostalgija prisimenu pirmųjų nepriklausomybės metų abiturientus. Juk net vadovėlių nebuvo, konspektuodavo ruošdamiesi egzaminui, susidomėjimas Lietuvos istorija buvo didžiulis. Šiuolaikinė jaunoji karta jau yra kitokia. Pasigendu joje idealizmo ir patriotiškumo. Galbūt tai nulemta šiuolaikinio pasaulio globalizacijos.
– Biržuose pirmieji sąjūdiečiai buvo inteligentai – mokytojai, gydytojai, žurnalistai. Dabar dažnai visuomenė pasigenda inteligentų viešai rodomos pozicijos svarbiais rajono ir šalies gyvenimo momentais. Nedaug jų matyti ir valstybinių švenčių meu. Kaip manote, kas jiems nutiko?
– Negaliu atsakyti už visus. Žmonės turi savo pasirinkimus. Gal kai kuriuos atstumia dabartinės „nekorektiškos“ politinės kovos ieškant vietos „po saule“, nusivylimas tais, kurie ateina į politiką vedami ne noro tarnauti savo žmonėms, o vedami privačių interesų ar didelio noro pasirodyti svarbiais. Kalbant apie dalyvavimą valstybinių švenčių paminėjimuose, tai mokytojai čia atiduoda didžiausią duoklę. Gal ne visada apsilanko mieste organizuojamuose renginiuose, bet kiekvienoje mokykloje yra organizatoriai paminint visas valstybines šventes ir atmintinas datas. Tad, manau, patriotiškumo ugdymui skolingi niekam nelieka.
– Gyvename neramiu laiku, kai buvę priešai vėl kelia galvas. Ar su buvusiais bendražygiais palaikote ryšius? Su kuriais iš jų nedvejodama eitumėte į žvalgybą?
– Su kai kuriais palaikau. Iki šiol gerbiu savo buvusią kolegę A. Garšvaitę ir ja pasitikiu. Tai sąžiningas ir teisingas žmogus.
– Kaip klostėsi jūsų politinė, profesinė veikla atgavus Lietuvai Nepriklausomybę? Kaip manote, kodėl dauguma sąjūdiečių neužėmė vadovų postų ar kitų „šiltų“ vietų?
– Dirbau ir tebedirbu Kaštonų pagrindinėje mokykloje. Politinėje veikloje nedalyvauju. Niekada neturėjau tikslo užimti kokį postą ar ,,šiltą“ vietą. Nesu karjeros žmogus. Mano veikla Sąjūdžio laikotarpiu buvo tik patriotiškumo ir idealizmo išraiška.
– Kaip jūsų sąjūdietišką veiklą vertina šeima? Ar sūnus paveldėjo mamos drąsą?
– Apie mano veiklą Sąjūdžio veikloje sužinos tik dabar, perskaitę straipsnį. Sūnus drąsus ir pilietiškas.
– Ir klausimas-provokacija: ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Kovotoja tikrai nebuvau, gal tik šiek tiek prisiliečiau prie to laikotarpio įvykių. Labai myliu savo šalį. Manau, kad per tokį trumpą valstybingumo laiką pasiekta labai daug. Kaip ir kiekvienoje valstybėj, taip ir pas mus yra blogų ir gerų dalykų. Niekada nemaišau kritikuotinos politikų veiklos su pagarba savo Tėvynei.
