Prieš trisdešimt penkerius metus gyvoje barikadoje prie parlamento Vilniuje.
Ar buvo baisu?
Taip. Tuo labiau kad buvome nuolat atakuojami gandais apie „jau tikrai“ važiuojančius tankus, apie šimtus žuvusių ir kitokias baisybes. Šiuo požiūriu per tiek metų ne tiek daug kas pasikeitė, nes dabar jau visa valstybė jaučiamės tarsi barikada, kuri neramiai laukia, ar iš Rytų nepajudės žudikų orda.
Apgynėme tada, apsiginsime ir vėl?
Nors sovietų kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos, bet nesiliovė informacinės atakos ir kova už žmonių protus.
Labai norėčiau į šį klausimą atsakyti tvirtu „taip“, tačiau puikiai žinau, kad kova už laisvę šiandien reikalauja dar daugiau jėgų, drąsos ir išminties nei 1991 m. Neabejoju tik tuo, kad privalome branginti ir ginti savo laisvę ir Tėvynę ir kasdien žengti bent po nedidelį žingsnelį, kad Lietuva taptų atsparesnė.
Tačiau ar tikrai tampame ežiu, išskleidusiu spyglius, ar veikiau kankinamės vidiniuose spazmuose, o tarpusavio pasitikėjimas pradingo po vidinių nuoskaudų bei melagienų pusnimis?
Tačiau noriu susitelkti į tai, kas man teikia vilties.
Melagienos nėra mūsų dienų naujovė. Gerai pamenu, kai anuometinė sovietinė televizija parodė apgailėtiną Kremliaus propagandisto filmą „Mūsiškiai“ (Našy), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos šaudė savi, apie tai, kad aukos tėra inscenizacija, apie šlovingus išvaduotojus ir kietakakčius nacionalistus. Tai buvo tiek šlykštu, jog sukrėtė ne mažiau nei tankai, nei ta nežinomybė ar gyvybės trapumo jausmas, kuris anomis dienomis tiesiog tvyrojo ore. Tarsi dar kartą beginklę minią būtų pervažiavęs tankas. Šįsyk – informacinis.
Nors sovietų kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos, bet nesiliovė informacinės atakos ir kova už žmonių protus.
Intensyvi ir agresyvi propaganda neišvengiamai daro savo destruktyvų darbą ir puikiai matome, kai nemaža dalis Lietuvos žmonių, dažniausiai to patys neįsisąmonindami, kartoja Kremliaus sukurtus naratyvus.
Melagienos nėra mūsų dienų naujovė. Gerai pamenu, kai anuometinė sovietinė televizija parodė apgailėtiną Kremliaus propagandisto filmą „Mūsiškiai“ (Našy), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos šaudė savi.
Apmaudu, kad daliai politikų, kurie prasmuko į valdžią, atrodo, kad tikslas (jų įsitvirtinimas valdžioje) pateisina visas priemones. Pavojinga ir tai, kad taip pat yra nemažai žmonių, kurie, žvelgdami į savanaudišką ir cinišką valdžią, nusivilia ne tiek konkrečiais politikais, kiek savo valstybe ir net sako: ne už tokią Lietuvą mes kovojome per kruvinus Sausio įvykius.
Tačiau, kai negalime pasitikėti valdžios išmintimi ir net geranoriškumu, kaip tik turime ne nusisukti nuo savo valstybės, bet dar intensyviau ja rūpintis ir už ją kovoti. Pateiksiu ir tokią analogiją – kai susergame labai sunkia ir pavojinga liga, o tada sutelkiame visas jėgas, pasitelkiame visas galimybes, kad išgytume, nėra garantijų, kad vėliau mūsų nepuls visokie virusai ar traumos. Tačiau, net jei mus kankins sunkus gripas, bus absurdiška sakyti, kad esą ne dėl to kovojau su buvusia sunkia liga, kad dabar sirgčiau.
Laisvė suteikia galimybes, bet ne garantijas. Ją puoselėti ir už ją kovoti būtina kasdien.
Mano vilties laužą kūrena tai, ką išvydome paskutiniais praėjusių metų mėnesiai. Labai gausius, taikius ir kūrybingus piliečių, pasiryžusių kovoti už laisvą valstybę, mitingus. Juose aktyviai dalyvavo žmonės, gimę jau po Sausio įvykių, kurie išaugo, klausydamiesi pasakojimų apie tai, kaip žmonių valia nugalėjo tankus ir kulkas. Laisvės kartos turi savo problemų, tačiau itin svarbu, kad jos gerokai atsparesnės informaciniam karui ir tikrai nejaučia nostalgijos sovietmečiui.
Laisvė suteikia galimybes, bet ne garantijas. Ją puoselėti ir už ją kovoti būtina kasdien.
Popiežius Benediktas XVI sakė, kad Europos ateitis priklauso nuo to, ar susiformuos kūrybinga mažuma, kuri norės kurti, o ne griauti, kuri svajos ir brangins laisvę ir tiesą. Tai tinka ir dabarties Lietuvai. Naivu tikėtis, kad visa visuomenė taps aktyvi ir kūrybinga. Net ir Atgimimo laikotarpiu, per Baltijos kelio stebuklą, dalyvavo visuomenės mažuma. Svarbu, kad tai būtų žmonės, kurie švytėtų ryžtu ir galėtų drąsinti, įkvėpti ir tuos, kurie vis dar lieka inertiški.
Šiemet meteorologai prognozuoja, kad Sausio įvykių minėjimai vyks spaudžiant šaltukui. Nepaisant to, net neabejoju, kad prie parlamento, prie televizijos bokšto, LRT pastato susirinks daug žmonių, degs laužai, skambės dainos, laisvi žmonės džiaugsis bendryste.
Vėl ir vėl mintyse grįžtu prie Viljamo Peino įžvalgos parafrazės: jei valdžia neatrodo gera, bet visuomenėje vyrauja geri ir aktyvūs piliečiai, viską galima ištaisyti ir viltingai žvelgti į ateitį. Tačiau, jei piliečiai inertiški, abejingi ir savanaudžiai, tai net ir geriausias intencijas turinti valdžia netrukus susidurs su dideliais sunkumais ir visas politinis kūnas įklimps į problemas.
Baigsiu pusbrolio Roberto Gradausko, kuriam per Sausio įvykius prie Televizijos bokšto dvi okupantų kulkos sutrupino kojas ir paskui teko ilgai gydytis, padariniai išliko visam gyvenimu, žodžiais. Kai neseniai viešai buvo paklaustas, ar nesigaili, ar dabar elgtųsi kitaip, atsakė, kad tai buvo pareiga, ir jis įsitikinęs, kad prireikus ne tik jis, bet ir jo suaugęs sūnus tokią pareigą vėl pakartotų.
Jei valdžia neatrodo gera, bet visuomenėje vyrauja geri ir aktyvūs piliečiai, viską galima ištaisyti ir viltingai žvelgti į ateitį. Tačiau, jei piliečiai inertiški, abejingi ir savanaudžiai, tai net ir geriausias intencijas turinti valdžia netrukus susidurs su dideliais sunkumais ir visas politinis kūnas įklimps į problemas.
„Mes rinkomės Sausio 13-ąją kiekvienas atskirai turėdamas savo kažkokį motyvą. Kažkas namuose galvojo apie Lietuvą, buvo mintimis apie laisvę, kažkas savo mintis realizavo žodžiu, tie žodžiai kažką padrąsino, kažkas padrąsintas atvažiavo prie Vilniaus, kažkas atvažiavo prie Kauno. Sausio naktį visa tai – tautos bendra mintis, bendros pastangos – išsiliejo tuo, kuo mes tapome, tai yra atvažiavo tankai ir tauta sustojo prie Televizijos bokšto kaip vienas kūnas. Mes stovėjome taip, tarsi vienas kitą jaustume kaip savo kūno dalį. Susikibome rankomis ir minties pasitraukti kažkur į šoną nebuvo. Atvažiavo tankai, išsirikiavo prieš mus, didelis variklių gausmas užmušė visas mintis. Jauti, kaip po kojomis dreba žemė, matai išsirikiavusius kareivius ir neturi jokių minčių, kad tu iš čia gali išeiti sveikas ar dar kaip nors pasitraukti, priekyje tavęs yra priešas, už tavęs – žmonių viltis, ta, kurią tau suteikia visi Lietuvos žmonės. Tuo metu negali pasitraukti, tiesiog lauki, stovi ir turi atlikti tai, ką tikiesi padaryti ir ko iš tavęs tikisi.“
