Ar ravėti šieną yra tiktai „Dviračio žinių herojų prerogatyva, ar panašūs dalykai vyksta ir realiame gyvenime? Tokie klausimai kyla išgirdus vieno ūkininko iš Pučiakalnės krašto pasakojimą.
Šis ūkininkas nėra gyvulininkystės entuziastas, augina vos vieną karvutę. Tačiau turi žemės plotų, kuriuos jis deklaruoja kaip pievą. Šiais metais netrūksta nei drėgmės, nei šilumos, todėl žolė suaugo aukšta ir tanki. Vadinasi, šieno bus daug ir gražaus. Bet čia ir prasideda bėdos.
Kur dėti šieną?
Atrodytų, kad reikia džiaugtis vešlia žole, ją pjauti, džiovinti ir grėbti, į stirtas krauti. Tačiau iškart kyla klausimas, kur išdžiovintą šienelį dėti? Jei turi žolėdžių gyvūnų – galvijų, arklių, avių, ožkų, danielių, elnių visokių spalvų – problemos nėra. Tačiau vienos karvutės poreikiai kuklūs, tad pievų neganytų, žolynais kvepiančių, lieka iki valiai.
Atrodytų, paprasčiausiai būtų nieko nedaryti. Tegul siūbuoja linguoja smilgos, vabalėliai, kiškučiai bei stirnos po lankas ganosi. Bet taip nevalia. Nes kaip galima elgtis su pievomis, nustatyta Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėse. Ten sakoma, jog deklaruojamas pievas pareiškėjai privalo nušienauti bent kartą per metus ir tai padaryti ne vėliau, kaip iki rugpjūčio 1 dienos. Žolės laukuose palikti negalima – žalioji masė turi būti arba išvežta, arba supresuota, o šienas sudėtas į kūgius. Tiesa, iki 10 procentų deklaruojamo pievų ploto žolę galima susmulkinti ir paskleisti.
Tačiau kur dėti nereikalingą žaliąją masę arba šieną?
Anot pašnekovo, Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA), kuriai žmogus skambino, pasiūlė kreiptis į savivaldybę. Dar NMA sakė, kad deklaruoti žemės neprivalu, niekas neverčia. Tiesa, išmokų tuomet nebus, bet nebus ir problemos.
Tačiau ūkininkas žino, kad problemų bus. „Jei ir nedeklaruosiu pievų, šienauti vis tiek reikės. Gamtosaugininkai gali priversti, o nešienautas pievas žemėtvarkininkai gali priskirti apleistai žemei, už kurią žemės mokestis didinamas du ar tris kartus“, – sakė vyras.
Kita medalio pusė
Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Sandra Balčiūnienė į šią situaciją siūlė pažvelgti kitu kampu.
„Ūkininkauti, vadinasi, ūkininkauti. Tai nereiškia deklaruoti vien grūdinius pasėlius, o žolę mulčiuoti ir palikti. Tą žolę galima naudoti pašarams, tačiau ją galima ir parduoti. Parduoti žalią ar paverstą šienu. Ūkininkavimo esmė ir yra, kad tu savo naudmenas naudoji žemės ūkio produkcijai kurti, kurią parduodame ar sunaudojame gyvulių pašarui.
O nieko negaminti ir gauti tiesiogines išmokas nėra labai teisinga“, – sakė vedėja.
