Skrebiškių kaime yra vieta, kurioje šiomis šaltomis dienomis užuovėją ir šilumą randa benamiai gyvūnai. Jiems išmaitinti vos užtenka kaimo kultūros darbuotojos atlyginimo.
Kultūros darbuotojos, visuomenininkės Marytės Undzėnienės namo rūsyje yra katilinė.
Pro namo apačioje esantį langelį į rūsį sulenda ir ant boilerio bei kitų šiltų vietų glaudžiasi per 14 benamių kačių. Čia gyvūnėliai randa ir moters palikto maisto.
Kai kurie gyvūnai glaudžiasi ir Marytės namuose. Čia taip pat laikomi du šuniukai, iš kurių vienas – kažkieno išmestas ir moters priglaustas.
Benamiai gyvūnėliai gali patekti ne tik į Marytės namus, katilinę, bet ir į tvartą, kurio durys būna nuolat atviros.
Kultūros įstaigoje besidarbuojanti moteris sako, kad gyvūnų maistui tenka aukoti nemenką savo atlyginimo dalį. Pasak jos, nuvažiuojanti į parduotuvę, priperkanti maisto šuniukams ir kačiukams, pasižiūrinti į piniginę – ogi iš algos jai pačiai nedaug kas ir belikę.
„Aš prasimaitinsiu. Turiu miltų, bulvių, grybų, uogienių. O gyvūnėliams juk reikia. Žinau, kaip sunku, kai neturi namų, o visur šalta“, – kalba M. Undzėnienė.
Moters namai žiemą šilti. Ir malkų priruošia ne kas kitas, o ji pati.
„Jei reikia, man padeda vaikai. Bet jei galiu pasidaryti pati, pagalbos neprašau“, – tikina Marytė.
Moteris sako labai mėgsta vaikščioti ir darbuotis miške. Rudenį ji savo kaimyno Jono Naktinio miške renka sausuolius. Juos suneša į krūvą, vėliau pati į tą vietą atvažiuoja traktoriumi „Belarus 50“ ir į priekabą prisikrauna malkų. Į glėbį ima tiek, kiek pajėgia pakelti. Sako, kai kurie sausuoliai yra sunkūs, juos į priekabą įkelti reikia ne kiek stiprumo, kiek proto.
Moteris sako, kad dėl malkavimo reikėtų rašyti ne apie ją, bet apie kaimyną Joną Naktinį. Jis iš savo miško į kiemą yra pritempęs daugybę malkų. Kaimynas nuolat kartojantis: „Jei judu, vadinasi, gyvenu“.
Tokiu moto vadovaujasi ir Marytė.
Netoliese esančioje jos tėviškėje auga miškas. Jame medžius pjauna ir į kalades benzininiu pjūklu pjausto Marytės sūnus.
Moteris medžio kalades suneša į vieną vietą. Jei kokia kaladė būna per didelė, ją Marytė baigia perpjauti elektriniu pjūklu. Šis esąs lengvesnis už benzininį ir jį moteriai lengviau pakelti.
Šį rudenį iš miško Marytė į namus parsivežė septynias priekabas medienos.
Sako, pavasarį medį supjausianti elektriniu pjūklu ir kitai žiemai vėl turėsianti kuro.
Šiuose miško darbuose moteris įžvelgianti vien teigiamus dalykus. Ir miškas tampa gražesnis, ir malkų žiemai prisirenki, ir dar pajudėti gauni.
Marytė pasakojo, kad ji seniau vairuodavo traktorių „T – 16“. „Belarusą“ vairuodavo jos sutuoktinis. Abu kartu su vyru, gavę leidimą, valydavo paskirtus griovius. Vyras pjaudavo medžius ir krūmus, Marytė kraudavo į krūvas.
Sutuoktiniui netikėtai prieš dešimtį metų mirus, prie „Belorus 50“ traktoriaus vairo sėdo Martytė. Sakė važiuoti nebijojusi – juk turi vairuotojo teises.
Moteris sako, kad ji traktoriumi ir kitais reikalais važinėjanti. Vasarą kai kuriems skrebiškiečiams atveža karvėms vandens. Prisikabinusi priekabą šį bei tą išveža ar atveža. Stengiasi daugumą namų ūkio darbų atlikti pati, todėl ši transporto priemonė išties praverčia.
„Nenoriu būti niekam našta. Vaikai padeda, bet, jei ką galiu, padarau pati. Reikalui esant man padeda ir pažįstami. Kaimynai jau padėti negali, patys garbaus amžiaus“, – kalba Marytė. Ji labiau linkusi padėti kitiems, nei prašyti pagalbos sau.
Sako, kaime yra dar viena moteris, vairuojanti traktorių. Tai Savutė Mikalauskienė, kuri sėda prie „T – 16“ vairo.
Kadangi traktoriukas siauras ir gali pravažiuoti pro kapinių, kuriose nuolat yra ką veikti, vartus. Jis pravertė, kai iš remontuojamos Skrebiškių koplyčios Marytės suburti talkininkai vežė šiukšles. Su šiuo traktoriuku Savutė kartą patraukė ir Marytės „Belorusą“, kai šis neužsivedė.
Marytė nemato nieko tokio ypatingo, kai traktoriaus kabinoje sėdi moteris. Anot jos, jei sugebi vairuoti, tai koks skirtumas, kokios lyties esi. Svarbu netingėti.
Taigi, toks šilumos kelias į Marytės namus. Iš jų sklindanti šviesa ir šiluma daro aplinkinių gyvenimus šiltesnius, sotesnius, jaukesnius.
