Devyniasdešimtmetį ką tik atšventęs biržietis Antanas Varkalys su džiaugsmu prisimena muzikai, šokiui ir dainai paskirtą gyvenimą. Kelių kapelų vadovui 1984 metais tuometinis kultūros ministras suteikė meno saviveiklos žymūno vardą. Jubiliejaus proga muzikantas Antanas dar kartą į rankas paėmė savo senąjį smuikelį, prisiminė gimtąją Žemaitiją ir smagias akimirkas Biržų krašte.
– Esate tikras žemaitis, pasaulį išvydęs 1933-iųjų metų spalio 22-ąją Kelmės rajone, Užventyje. Pasidalinkite vaikystės prisiminimais.
– Visi Varkaliai (pavardė nuo vario dirbinių kalėjo, kalvio) buvo muzikalūs. Mano senelis Kazimieras Varkalys (kaip ir jo tėvas) grojo smuiku, o močiutė Varkalienė Ieva – basetle. Šis duetas grieždavo ir kaimo vakaruškose, ir vestuvėse bei krikštynose. Ieva buvo kaimo pribuvėja, gerai nusimanė apie gydomąsias žoleles. Kaimo žmonės pas ją eidavo kaip pas daktarę. Senelis buvo kaimo kalvis, kaustė arklius, remontavo dvaro važius. Abu buvo kilę nuo Kretingos. Jiedu turėjo dvylika vaikų. Ne visi išgyveno. Vyriausias sūnus buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kariavo su lenkais. Jauniausias – mano tėvas Antanas.
Tėvų gryčiukė buvo maža, apsodinta medžiais. Vasaros šeštadieniais rinkdavosi jaunimas, prašydavo: „Norim pašokt, norim pašokt“. Tėvas Varkalys Antanas grojo styginiais instrumentais (smuiku, basetle, gitara, mandolina, citra…), armonika ir kt. Mano tetulės – Juzefa Jačionienė ir Kazimiera Monienė – giedojo Luokės bažnyčios chore ir su juo 1924 metais dalyvavo Kaune vykusioje pirmojoje Dainų šventėje, kurios rengėjas ir vyr. dirigentas buvo kompozitorius Juozas Naujalis.
– Ir Jūs anksti išmokote groti…
– Pas tėvą ateidavo muzikos mėgėjai, kurie norėdavo išmokti groti. Buvo tokia kompanija. Jei kurio tik nėra, tėvas ir šaukia mane: „Untaniuk, lipk nuo pečiaus, barabaną (būgną) pamuši. Net nesimatydavo manęs už to barabano… Augom penki broliai ir dvi seserys – visi muzikantai. Mama Eleonora Šimkutė-Varkalienė irgi mušė barabaną.
– Jaunystėje Jus greitai patraukė kultūrinis darbas?
– Baigęs septynmetę mokyklą, dirbau tuometinio Užvenčio rajono Šatrijos klubo-skaityklos vedėju. Šokau tautinius šokius. 1953-iaisiais kartu su šalia buvusios mokyklos veiklia mokytoja Ona pradėjau vadovauti jaunimo šokių rateliui. Per porą metų išmokome šešiolika šokių. Gerai pasirodėme, pakvietė atvažiuoti į Vilnių, kur šventė vyko Žalgirio stadione.
Po šios šventės su žmona susilaukėme dukrytės ir 1956 metais atsikėlėme gyventi į Biržus, nes čia buvo įsikūrusi žmonos motina.
– Tapote biržiečiu, bet nepamiršote giminės, šeimos tradicijų. Pratęsėte ne tik grojimo kapelose tradiciją, bet ir kas penketą metų važiuodavote su kolektyvais į Respublikinę dainų šventę. Kokia pradžia?
– 1963-iaisiais išvažiavau mokytis į Žemės ūkio mokyklą Vilniuje. Mūsų buvo apie keturis šimtus. Reikėjo saviveiklos, reikėjo, kas šokiuose pagrotų. Susiorganizavome kapelą. Mums vadovauti prikalbino kompozitorių, smuikininką Jurgį Gaižauską, nes reikėjo ruoštis ir Dainų šventei…
Jis man sakydavo: „Groji gerai, bet smuiką laikai kaip šakės kotą“. Išmokino. Vėliau visi į mane žiūrėdami stebėdavosi, iš kur toks muzikantas, kuris taip gerai laiko smuiką. Ten grojau trejus metus. J. Gaižauskas išmokė taip, kad 1965 metais tapome Dainų šventės laureatais. Abu susidraugavome. Vėliau mes, Biržų kapelos muzikantai, grojome jo vaikų vestuvėse. Maestro Jurgis Gaižauskas ne kartą lankėsi Biržuose, grojo kartu su „Širvėnos“ muzikantais.
Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Danguolė Radvilienė, Violeta Čėrkienė, Antanas Varkalys; antroje eilėje: Vilius Banys, Saulius Gedvilas, Nijolė Budriūnienė; trečioje eilėje: Gitas Korsakas, Linas Griciūnas, Rimantas Ilgūnas; ketvirtoje eilėje: Laimis Grumšlys, Gediminas Skublinskas.
– Prisimenate to laiko Biržų kultūros namų kapelos muzikantus?
– Armonika grojo Steponas Pakalnis ir buvęs siuvėjas Petriukas Griaužinis, klarnetu – Martynas Viederis, akordeonu – frontovikas Povilas Patkauskas, kontrabosu – Vytautas Brazdžius, gitara, klarnetu – Povilas Čepulis, būgnu Jonas Petrušauskas, dar grojo Jonas Briedis, Leonas Petronis, Aleksandras Sklenys, Stasys Kubiliūnas ir kt…
– Turbūt galėtumėte visiems priminti ir buvusius Biržų kultūros centro kapelos, vėliau gavusios „Širvėnos“ vardą, vadovus, su kuriais Jums teko kartu groti?
– Pirmasis – Vytautas Brazdžius, vėliau Vladas Šmatas, Vacys Šerkšnas, Vaclovas Ščiupokas, Eugenijus Praniauskas, Povilas Čepulis, Rimantas Ilgūnas, mane privertęs pasimokyti pūsti dūdas (iki tol grieždavau smuikeliu), Jonas Gasparėnas.
V. Ščiupokas labai mokėjo prieiti prie kiekvieno muzikanto. Būdavo, jog kuris atsisako groti… Prisimenu, kaip vienas pareiškė, jog Gegužės pirmosios parade negros, nes dantistai žmonos dantims tvarkyti neskyrė aukso. Tuomet vadovas nubėgo pas vyr. gydytoją A. Dauguvietį ir išprašė padėti muzikanto žmonai, kad vyras nemestų kolektyvo. Muzikantas J. Gasparėnas buvo labai geras triūbočius, bet neturėjo buto. V. Ščiupokas ėjo pas rajono vykdomojo komiteto pirmininką Bernotą prašyti, kad skirtų kooperatinį būstą. Šis vadovas labai saugojo kolektyvo žmones.
1980 metais Lietuvos kapelų konkurse iškovojome pirmą vietą ir gavome teisę vadintis „Širvėnos“ vardu. Tuomet ministerija mums skyrė koncertinę išvyką į užsienį. 1983 metais kartu su Druskininkų moterų ansambliu išvažiavome į Vokietijos Demokratinę Respubliką.
– Muzikantui A. Varkaliui teko pabūti ir aktoriumi?
– 1958 metais mane pasikvietė buvęs Biržų kultūros namų direktorius, rajono vykdomojo komiteto kultūros-švietimo skyriaus vedėjas Arvydas Rozenbergas ir pasakė, jog trūksta artistų, galinčių pagroti kanklėmis ir padainuoti… Teko vykti į Bauskę, kur Lietuvos kino studija statė biografinį filmą apie poetą Julių Janonį, kurį vaidino aktorius Henrikas Kurauskas. Prie Bauskės pilies vaidinome Šiauliuose vykstantį veiksmą. Gyvenime man visko teko patirti…
– Studijų metais įgytos specialybės neprireikė, tapote kultūros darbuotoju. Prisiminkite nors keletą kolektyvų, kuriems teko vadovauti.
– Respublikiniame kultūros darbuotojų tobulinimosi institute įgijau kaimo kapelos vadovo kvalifikaciją, o kur dar visokie kursai… Vadovavau Biržų BGAK (Biržų gyventojų aptarnavimo kombinato) kaimo kapelai, Biržų ATĮ (autoįmonės) kaimo kapelai, Medeikių kaimo kapelai, dešimt metų – Klausučių kaimo kapelai…
– Kultūros darbuotojai dabar sako, jog žmonės nebenori šokti ar dainuoti meno kolektyvuose, muzikantų nebėra. Kaip buvo anais laikais, kai Jūs dirbote meno vadovu?
– Lėkdavau pats pas žmones. Ant dviračio – ir į kaimus, kviesdavau, kad ateitų. Sakydavau: „Būk geras, ateik“. Kartą burokų lauke kartu ilgai prabuvau, kol prisikalbinau. Jei nekviesi, nieko nebus. Seniau nori nenori turėdavai šventėms vis kokią naują programą paruošti, tik profesionalų kolektyvai galėdavo kartoti jau turimas. O juk dar norėdavosi ir vestuvėse, ir laidotuvėse pagroti. Dūdas pūsdami per visą miestą žygiuodavome paskui karstą. Muzikantų visada buvo ir dabar yra…
Kiti dalyviai: Povilas Gasiūnas, Simonas Balbierius, Voldemaras Dovydėnas, Boleslovas Ulevičius, Deimantas Skuja, Jonas Ašaka, Jeronimas Čiūdaras, Gediminas Skublickas, Rolandas Četvergas, Antanas Voras.
– Būdavo madinga, kad laidojant artimą žmogų, grotų dūdų orkestras?
– Taip. Eidavom grodami per miestą ir laukų keliukais paskui karstą.
Kaimo žmonėms kolūkio valdžia nupirkdavo karstą, skirdavo pinigų gedulingiems pietums ir orkestrui, bet su sąlyga, kad laidos be kunigo… Tokie buvo laikai.
– Per vestuves muzikantai patirdavo visokių nuotykių…
– Vestuvėse grodavom pasikeisdami instrumentais, kad būtų įdomiau – akordeonu, kontrabosu, gitara, mušamaisiais…
Vestuvininkai kartais, kol pavargę muzikantai dar miegodavo, paslėpdavo barabaną (būgną) – užkeldavo jį ant namo kamino.
Rytą šeimininkė užkuria krosnį, o dūmai rūksta ne pro kaminą, o į kambarius… Tekdavo ieškoti kopėčių ir instrumentą nusikelti.
Kartą vestuvėse grojom Kaune. Miegojom autobuse. Stipriai įmigom ir nepajutom, kaip atidarė langą ir per jį ištraukė visos mūsų trijulės rūbus. Pabudę susiveikėm paklodžių, į jas gražiai susisukom ir taip apsirengę ėjom kelti jaunavedžių.
Yra tekę paslėptus instrumentus ir išsipirkti…
Jei vestuvės vykdavo žiemą, ne visada po jų pavykdavo iškart išvažiuoti. Sniego būdavo daug, keliai nevalyti, tekdavo ilgiau pabūti – pagroji-pamiegi, pagroji-pamiegi…
– Žmonės visada mėgo linksmintis. Pasidalinkite prisiminimais apie biržiečius.
– Prisimenu, kaip švęsdavo Jonines Likėnuose… Privažiuodavo daug Jonų, Janių, Ivanų, prisirinkdavo vietos jaunimo, sanatorijos poilsiautojų prieidavo, kurie galėdavo linksmintis, ir šokdavo, kol saulė patekėdavo…
Rinkdavosi žmonės į gegužines Vinkšniniuose, prie vadinamojo Pono tilto. Teko groti šokėjams ant Papilio zomkelio. Latvelių jaunimas gegužinės vietą apsodino medeliais, kurie dabar jau stori medžiai – apkabinti neįmanoma. Juostaviečių kaime buvo daug gerų muzikantų… Šokių vakarai vykdavo ir prie Biržų pilies, kur buvo pastatyta salė… O į gegužines Astrave žmonės rinkdavosi šeimomis, eidavo siūbuojančiu lieptu per Širvėnos ežerą.
– Ko gero, visko būta ir su meno kolektyvais keliaujant po Lietuvą?
– Vienais metais važiavome į Kauną, į respublikinę kaimo kapelų šventę „Grok, Jurgeli!“ Buvo ruduo. Šalta. Slidu. Autobusas iki Kauno sporto halės niekaip negalėjo užvažiuoti – visiems teko išlipti ir stumti… Kai reikėjo grįžti į Biržus, paaiškėjo, jog radiatoriai tušti… Pakely vis prašinėjom kibirų su vandeniu… Kokią dešimtį „prisivogėm“, kol parvažiavom.
Savo penkiasdešimtmetį švenčiau tik vėlai grįžęs iš Vilniaus, kur Lietuvos televizijos studijoje koncertavome su kapela bei orkestru. Visi kartu ir šventėme.
Smagiai gyvenome. Nebuvo man gyvenime, kada dejuoti, nes reikėjo dainuoti, groti ir šokti. Iki pat 2019-ųjų šokau…
