Ugdant vaikus šiuolaikinėje ikimokyklinėje įstaigoje itin daug dėmesio skiriame emocinio socialinio intelekto ugdymui. Įvairiuose šaltiniuose nuolat akcentuojama, kad ne akademinės žinios, o tai, kaip vaikas geba atpažinti tiek savo, tiek šalia esančių emocijas, kaip sprendžia konfliktines situacijas, bendrauja su aplinkiniais, kaip įveikia sunkumus ir išgyvena pokyčius, yra didžiausias sėkmės rodiklis.
Visi šalies vaikų darželiai turi galimybę naudotis akredituota programa „Zipio draugai“, kurią inicijavo ir sukūrė, o dabar tarptautiniu mastu koordinuoja organizacija Partnership for Children, reziduojanti Londone. Jiems priklauso programos autorių teisės.
Programa Lietuvoje vykdoma nuo 2000 metų, o mano patirtis dirbant su ja – 15 metų. Siekiant geriausio rezultato, vienas pedagogas gali labai nedaug. Tik bendradarbiaujant su tėvais, vadovaujantis tais pačiais principais, vertybėmis, galime padėti vaikui sėkmingai augti. Savo darbo praktikos metu pastebiu, kad šiuolaikiniai tėvai vis daugiau dėmesio skiria vaiko emocinio intelekto ugdymui. Norėčiau pasidalinti keletu patarimų ir pastebėjimų.
Turtinkite vaiko žodyną emocijų pavadinimais
Kalbant su vaikais, klausiant jų, kaip jaučiasi, jie dažniausiai vartoja žodžius „gerai“, „blogai“. Mes, suaugusieji, galime jiems padėti ir patys dažniau garsiai įvardindami, kaip tam tikroje situacijoje jaučiamės.
Kuo daugiau emocijų pavadinimų vaikas girdės kasdieniame gyvenime, tuo lengviau ir pats atpažins savo jausmus. Atpažinus, įvardinus emociją, bus paprasčiau ją išgyventi, su ja susitvarkyti. Labai padeda emocijų „atspindėjimas“: bendraudami su vaiku sakykite: „Matau, kad tu labai jaudiniesi/sutrikęs/susierzinęs“. Domėkitės, kas tokius jausmus sukėlė, kas atsitiko. Išsiaiškinę situaciją, pirmiausia paklauskite vaiko, kas jam padėtų pasijausti geriau, ir tik tuomet, jeigu jis nieko nesugalvoja, pamėginkite pasiūlyti savo sprendimų. Programa „Zipio draugai“ visada skatina vadovautis taisykle, kad gera išeitis yra ta, kuri padeda pasijausti geriau ir neskaudina kito.
Kiekviena problema, sunkumas – tai galimybė vaikui mokytis ir ugdytis savo socialinį emocinį intelektą
Tenka pastebėti, jog tėvai išgirdę, kad vaikas, patekęs į konfliktinę situaciją, nukentėjo, labai jautriai į tai sureaguoja. Vis dar pasitaiko, kad viena iš jų pasiūlytų išeičių „duok atgal“… Šioje vietoje siūlyčiau pagalvoti, kokiai ateičiai, kokiais principais besivadovaujančiai bendruomenei užauginsime savo vaiką: teisinei ar nusikalstamai? Dirbdama su vaikais, padėdama jiems spręsti nesutarimus, visada išsiaiškinu, nuo ko viskas prasidėjo, kas vyko, kaip dėl vieno ar kito veiksmo jautėsi abi pusės, o svarbiausia, ko iš tos situacijos gali pasimokyti, kad ateityje pasirinktų gerą išeitį. Svarbu padėti vaikui išmokti ginti save, savo asmeninę erdvę, savo prigimtinius poreikius civilizuotai. Mokykime vaiką, kada ir kaip aiškiai sakyti „stop“, „ne“, „man taip nepatinka“. Priminkime jam, kad visada gali kreiptis pagalbos į žmogų, kuriuo pasitiki.
Vaikas mokosi ne iš to, ką suaugusieji sako, bet iš to, kaip jie elgiasi
Savo pavyzdžiu mokykite vaikus įvairių nusiraminimo būdų, juos garsiai įvardinkite, pvz: „aš labai susierzinau, dabar negaliu nuspręsti, kaip pasielgti, tad pirmiausia nusiraminsiu pasivaikščiosiu kieme, o tuomet mes kartu pagalvosime, ką daryti“. Pasiūlykite vaikui nusipiešti, pavaizduoti simboliais ir matomoje vietoje pasikabinti keletą nusiraminimo būdų: suskaičiuok iki 10, giliai pakvėpuok, atsigerk vandens, pasivaikščiok ir pan. Paklauskite vaiko, kas vyksta jo kūne, kai jis labai pyksta, susierzina, kad jis geriau suvoktų, kuriuo metu jau gali prireikti taikyti pasirinktą nusiraminimo būdą.
Visos emocijos yra reikalingos
Pasidomėkite, kokiai amžiaus grupei, kokios baimės yra būdingos. Neneikite jų ir nesistenkite su jomis kovoti, tiesiog pasikalbėkite apie tai su vaiku, leiskite jam išsipasakoti ir parodykite supratimą, atsakykite į jam kilusius klausimus. Nesakykite vaikui, kad pykti negalima, berniukai neverkia ir panašiai. Pyktį galime jausti, tik svarbu, kad mūsų pyktis neįžeistų kito. Leiskite vaikui verkti, jei jis taip jaučiasi, tiesiog tuo metu pabūkite šalia, parodykite rūpestį ir supratimą. Leiskite vaikui suprasti, kad, nors jis ir yra piktas, susierzinęs, jūs dėl to nenustojate jo mylėti.
Lopšelio-darželio „Genys“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Aušra Pliekaitienė
