Ankstus rytas Kūčių išvakarėse. Ledinis kelias veda Semeniškių link, patamsiuose, dar nepatekėjus saulei. Ten, iš kur į pasaulį išėjo Jonas Mekas. Ten, kur jis sugrįžo po gyvenimo niujorkuose, į savo tėviškės kapinaites. Būtent čia, išėjimo ir pargrįžimo kryžkelėje, su jo poezija, su jo filosofija, su jo mėgstamiausiomis dainomis paminėjome Jono Meko šimtąjį gimtadienį.
Šalia kapinaičių Semeniškiuose šio minėjimo sumanytoja, Biržų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė ankstų rytą dar visiškoje tamsoje uždegė laužus, kaip pasitikimo ženklą renginio dalyviams. Prie laužų, pasišildydami karšta arbata, pasišviesdami žibintuvėliais, automobilių lempomis Jono Meko gimtadienį minėjo Biržų muziejininkai, Papilio, Parovėjos krašto žmonės, biržiečiai ir svečiai. Minėjo skaitydami Jono kūrybą tarmiškai: papilietiškai, biržietiškai, pasvalietiškai… Ir dainas dainavo tas, kurias dainuoti mėgo Jonas Mekas. Kad ir pačią mėgstamiausią „Trauk parkūnai“.
Kodėl Jono Meko gimtadienis buvo minimas gruodžio 23 dieną, o ne per pačias Kūčias, kodėl būtent šioje vietoje?
– Ši vieta jungia Jono Meko išėjimą iš savo žemės ir pargrįžimą namo. Jo paties valia į šias kapinaites Semeniškiuose jis grįžo amžinojo poilsio, o priešais matote lauką, vietą, iš kurios jis išėjo į pasaulį. Šiame lauke stovėjo paskutinė Mekų sodyba. Todėl ir esame šioje vietoje, tarp Jono Meko pradžios (gimtinė yra šiek tiek toliau, kur stovi jam skirtas akmuo) ir pabaigos. Kodėl pasirinktas šis laikas? Jonas Mekas yra sakęs, kad jis gimė Kūčių rytą saulei tekant. Bet oficialus šaltinis, kuriuo remiasi visi genealogai, yra krikšto metrikų knyga. O Papilio parapijos krikšto metrikų knygoje esantis įrašas sako, kad jis gimė viena diena anksčiau, t. y. gruodžio 23-ąją, – kalbėjo E. Lansbergienė ir kaip įrodymą per rankas pasiuntė šio įrašo kopiją.
Ir dar viena įdomi detalė. Tame įraše kaimas, kuriame gimė Jonas Mekas, vadinamas ne Semeniškiais, bet Šeimyniškiais. Ir tai ne vienintelis toks įvardijimas. Yra carinės Rusijos žemėlapių, kuriuose taip pat Semeniškiai vadinami Šeimyniškiais.
Jono Meko krikštatėviu buvo būsimasis kunigas dėdė Povilas Jašinskas, kuris ir pranešė apie naujagimio gimimą. Krikštytas Jonas Mekas buvo per Tris Karalius. Krikštamotė buvo Palmyra Jašinskaitė.
Aušros Jakubelskienės nuotr.
Tačiau identifikuoti, kuri Jašinskaitė, būtų labai sudėtinga, nes Stanislovo Jašinsko, Jono Meko mamos tėvelio du broliai panašiu metu 1901 ir 1902 metais susilaukė dukterų ir abi jas pakrikštijo Palmyromis. Tad kuri Palmyra krikštijo Joną Meką, nežinia.
Kodėl gimtadienio skaitymai vyko tarmiškai? O todėl, kad, anot E. Lansbergienės, labai norėjosi pargrįžti į Jono Meko prigimtinę kalbą, į tą kalbą, su kuria jis užaugo ir su kuria išėjo į gyvenimą. Papiliečiai kalba senąja kupiškėnų tarme, o biržiečiai – biržiečių tarme. Semeniškiuose šios dvi tarmės susidūrė. Todėl skaitymai vyko ne tik papilietiškai, bet ir Šiaurės Lietuvos tarmėmis.
Skaitymai prasidėjo nuo „Semeniškių idilių“ prologo. Šio teksto Jonas Mekas nebuvo idėjęs į pirmuosius „Semeniškių idilių“ leidimus.
Tekstas atsirado tik 1997 m. leidime, kurį jis pats pristatė ir Biržuose.
Jono Meko kūrybą papilietiškai skaitė Lina Matuliauskienė, kuri iš šios tarmės „nebuvo išėjusi“. Lina augo prie močiutės ir papilietišką tarmę puikiai žino.
Raimundas Binkis, užaugęs Jono Meko žemėje, tačiau jau dabar papilietiškai kasdien nebekalbantis, taip pat Jono kūrybą skaitė Papilio tarme, tačiau jau ne tokia gryna, su biržietiškos tarmės priemaišomis.
Jūratė Čepukienė užaugo Papily. Jos tėveliai fantastiškai kalbėjo prosenelių tarme. Tad ir Jūratei ji ne svetima.
Jonas Mekas į gyvenimą išsinešė prisiminimą apie šiame krašte skambėjusias dainas, dainavimą, kurio nebegirdėjo jokiose pasaulio operose. Tad gimtadienio proga Jonui Mekui dainavo Papilio folkloro ansamblis „Aguonėlas“ (vadovė Vigilija Macienė) ir visi susirinkusieji: „Tas bernėlis balamutas, kurs nuskynė žalias rūtas…“
Biržietiškai Jono Meko kūrybą skaitė Rima Binkienė, o pasvalietiškai – poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas, pats rašantis savo gimtąja tarme Vladas Braziūnas, Pasvalio krašte užaugusi muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė.
Beskaitant vis šviesyn ir šviesyn ėjo. Ir saulė Jono Meko žemėje patekėjo. Tik jos tą rytą nesimatė, dangus buvo užklotas debesimis. Tačiau gerai įsižiūrėjus, už lauko, tolumoje, galima buvo pamatyti rausvai besidažančius krūmus. Ar bent įsivaizduoti, kaip buvo tą rytą, kai gimė Jonas Mekas.
„Su gimtadieniu, Jonai!“, – nuskambėjo pasveikinimas. Ir ta mylimiausia jo daina, kurią, pasak jį pažinojusio menininko Aido Bareikio, Jonas Mekas kartu su vyrais ne dainuodavo, o išrėkdavo: „Trauk parkūnai, panela jaunoji“.
