Iškiliausia devynioliktojo amžiaus figūra Antanas Baranauskas, bene geriausiai atpažįstamas iš klasikinio poezijos kūrinio „Anykščių šilelis“, Peterburgo dvasinėje akademijoje susipažino su algebra, susižavėjo geometrija ir trigonometrija ir savo tyrinėjimais įėjo į matematikos mokslo istoriją. Sakoma, kad dešinysis smegenų pusrutulis dominuoja kūrybiškuose žmonėse, o kairysis – logika ir racionalumu besivadovaujančiuose. „Šiaurės rytų“ pokalbis su neseniai paskirta Biržų autobusų parko direktore 31-erių metų Sandra Brazauskiene leidžia daryti išvadą, kad šios jaunos moters abu smegenų pusrutuliai dirba sinchroniškai ir labai tvarkingai.
– Labai jaukus naujai atrodantis jūsų darbo kabinetas. Turbūt kolektyvo vyrai norėjo nudžiuginti simpatišką viršininkę?
– Prie kabineto atnaujinimo prisidėjo visas kolektyvas. Kolegės moterys, dirbančios administracijoje, nulupo senus tapetus, padėjo atlikti kitus darbus.
– Jūs esate iš Germaniškio, ten gimėte ir augote?
– Ne visai. Iki kokių 5-ių augau vienkiemyje netoli Pučiakalnės, po to iki pilnametystės – Germaniškyje.
Dabar vėl gyvename vienkiemyje. Džiaugiuosi grįžusi, nes Vilniuje jaučiausi tarsi uždaryta, norėjau erdvės, gamtos.
– Girdėjau, kad turite ir floristo specialybę, kuriate gražias gėlių kompozicijas?
– Laukiausi dukrytės, o paskui ją augindama turėjau laisvo laiko, tai įstojau į Biržų technologijų ir verslo mokymo centrą, įsigijau floristo specialybę. Papuošiu autobusų parką įvairioms progoms, štai mano daryta puokštė ant stalo. Malonus ir geras būdas atsipalaiduoti, bet dabar nebelieka tam laiko.
– Esate kūrybiška asmenybė, iš jūsų mokytojų girdėjau, kad norėjote studijuoti juvelyriką?
– Galvojau apie tai, bet mama, kuri jau irgi Anapilyje, labai norėjo, kad baigčiau aukštąjį mokslą. Šiaip gyvenime patiko ir patinka gražūs dalykai. Germaniškio mokykloje mokytoja Vitalija Pociūnienė pastebėjo, kad turiu gabumų kūrybai. Esu dalyvavusi olimpiadose, bet man patiko ir matematika. Esu konkretus žmogus, tekstai (ir kalbos) su ilgomis išvadomis, kurios vis kartojasi – ne man. Esu kairiarankė, tai mokytoja vis turėdavo priekaištų dėl rašysenos.
– Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje baigėte automobilių verslo vadybos studijas. Tradiciškai žiūrint, nelabai moteriška profesija?
– Nuo pat vaikystės žaidžiau su berniukais. Su šviesios atminties tėčiu vis prie technikos būdavau. Aš nesu moteriška. Mūsų kurse aukštojoje mokykloje buvo tik trys merginos, bet vyriškame kolektyve mes jautėmės puikiai.
– Buvote vaikinų numylėtinės?
– Na taip, buvome laimingos. „Duok nusirašyti“, – toks dažnas būdavo prašymas, bet už tai gaudavome saldainių, šokolado (juokiasi – aut.). Dauguma vaikinų buvo vilniečiai, lenkai, bet būtent su jais geriausiai sutardavau. Pirmame kurse dar šiek tiek pasijuokdavome iš jų, bet po vieno įvykio, kai autobuse pamečiau piniginę su nemaža pinigų suma, visai kitaip pradėjau žiūrėti į lenkus. Autobuso vairuotojas, lenkas, surado mane ir grąžino visus pinigus. Siūliau jam dalį pinigų pasilikti sau, bet jis nepaėmė nė vieno lito.
– Neabejoju, kad po studijų buvo galimybių likti Vilniuje, bet grįžote į Biržus?
– Taip, grįžau į Biržus. Ištekėjau, gimė dukra. Jai paaugus, pradėjau galvoti apie darbą, kur galėčiau pritaikyti savo žinias.
Taip 2019 metais atsiradau Biržų autobusų parke, pusę metų dirbau planavimo technike, o paskui tapau transporto skyriaus viršininke.
– Iš pareigų pasitraukus buvusiam direktoriui Mariui Šernui, pasiryžote jį pakeisti?
– Prašymą dalyvauti konkurse pildžiau paskutinę naktį, pilnai suvokiau, kokia tai didelė atsakomybė, tad abejonių, aišku, buvo. Didelis pliusas, kad dirbau transporto skyriuje, daug ką sužinojau, nors lengva ir nebuvo. Ne visada darbuotojai susimąsto, kad reikalavimai yra tam, kad jų būtų laikomasi, nes tai susiję su žmogaus gyvybe ir didelėmis baudomis.
– Vienas iš Europos Sąjungos prioritetų yra „Žaliasis kursas“. Ką manote apie elektrinius autobusus Biržams?
– Autobusų pasiūloje yra ir didesnių, ir geresnių. Tas, kurį turime dabar, miestui yra per mažas, priemiesčiui – per žemas, keliai prasti. Žiemą vienu įkrovimu nuvažiuoja tik 80 km. Aš suprantu Savivaldybę, tokia politika, bet ji neprotinga. Niekas nepagalvoja, kaip teršiama gamta kuriant baterijas.
– Ar smagu ryte keltis, žinant, kad laukia įtempta diena? Kuo konkrečiai jums patinka jūsų darbas?
– Transportas – tai nėra monotoniška. Tas susirgo, tas sulūžo, o kažkas vėl skundą parašė. Kiekvieną dieną vis kokia nors naujiena. Nežinau kitos vietos, kur taip gerai jausčiausi.
Man smagu klausytis, kaip dirba variklis, domiuosi techninėmis detalėmis, panaudoju ir gilinu žinias. Nenoriu darbo nuo ataskaitos iki ataskaitos.
– Prieš keletą metų, pamenu, autobusų parkui trūko ne tik autobusų, bet ir vairuotojų?
– Šią dieną vairuotojų netrūksta. Baisu, kad neprisigirčiau, bet šiandien jų užtenka. Vyriausiam vairuotojui – 71-eri, kiti yra jaunesni. Atėjo keletas tolimųjų reisų „furistų“, vieną klaipėdietį ir šiaulietį meilės reikalai atvedė į Biržus. Svarbiausia, ko dabar labiausiai reikia, – tai darbo įrankių – autobusų. Svajoju, kad mūsų autobusai būtų patogūs, kad nesėdėtų keleiviai su persuktomis kojomis, nes netelpa tarp sėdynių, kad vairuotojui būtų patogu dirbti. Šiuo metu negalime vykdyti užsakymų, nes neturime laisvų autobusų. Būtų nemažos lėšos. Jei išloščiau milijoną, nupirkčiau 49 vietų autobusą. Tik 300 tūkstančių eurų plius PVM, nedaug tų pinigų, bet jų nėra.
– Šiek tiek lėšų gaunate iš Savivaldybės?
– Tai, ką gauname iš Savivaldybės už miesto ir priemiesčio maršrutus, nėra mūsų pelnas, tai kompensacija už patirtas sąnaudas. Uždirbti galima tik iš tarpmiestinių maršrutų ir iš užsakomųjų reisų. Papildomai šiek tiek lėšų gauname už pervežtas siuntas, priimame užsakymus reklamai ant autobusų. Uždirbame iš lengvųjų automobilių nuomos. Ši paslauga gana populiari per šventes ir vasarą. Nuomojame aikštelę, išnuomojame laisvas patalpas administraciniame pastate, sandėlyje, garaže.
– Darbuotojai pas jus ateina su visokiomis nuotaikomis, turbūt yra ir norinčių aprėkti. Kaip tvarkotės su tokiais?
– Mėgstu patraukti per dantį, jei žmogus įkyriai elgiasi, bet kalbu visada ramiai, stengiuosi išsiaiškinti padėtį. Kartais reikia patylėti, kad neišprovokuotum konflikto. Aš nepakenčiu pakelto balso. Nekenčiu riksmų ir panašiai. Kaip tu bendrauji c taip ir su tavimi bendrauja. Šiaip nelabai pasitaiko tų riksmų.
– Malonu su jumis bendrauti, esate mielas žmogus. Įdomu, ar yra kokių nors trūkumų, kuriuos pati savyje pastebite?
– Gal nuoširdumas. Ne visi žmonės tai vertina ir supranta.
– Dar labai nedaug laiko praėjo nuo jūsų paskyrimo direktore. Bet gal jau suspėjote kokių naujų dalykų kolektyvui pasiūlyti?
– Nutarėme papuošti patalpas nuotraukomis iš įmonės gyvenimo. Tai bus savotiška mūsų istorija ant sienų. Kuriame naujas tradicijas, kolega Ramūnas pasiūlė rinkti Metų darbuotoją. Dalyvauja visiškai visi darbuotojai – valytojos, administracija, vairuotojai, balsuojama anonimiškai. Įsteigėme specialų prizą, išgraviravome tekstą – paprastas daiktas, bet žmogui – malonus. Labai noriu įtraukti visus žmones, kad jie jaustų, jog esame kolektyvas, kad mūsų laimėjimai ar nesėkmės priklauso nuo mūsų visų. Kol kas man sekasi.
– Kuo didžiausios sėkmės jums ir visam autobusų parko kolektyvui. Ačiū už pirmąją pažintį, kuri, tikiuosi, bus įdomi ir laikraščio skaitytojams.Susipažinkite: naujoji autobusų parko direktorė
Stasė Eitavičienė
