Kalėdos yra ne kur kitur, o širdyje. Kalėdas galime pasiimt namo dalindamiesi meile, šypsenomis ir džiaugsmu. Kiekvienas galime jas pasiimti su savimi – juk šviesa ir meilė telpa visur. Tokia žinia vaikams ir jų tėveliams buvo skelbiama šventiniame muzikiniame spektaklyje. Jo scenarijų parašė ir teatralizuotą pasaką padovanojo Alina Šnarienė. Ji drauge su vyru Egidijumi Kalėdas pasiimt namo tebekviečia ir dabar, nes dar nevėlu stabtelti, pagalvoti apie tai, kas gyvenime brangiausia.
Kalėdų senelis ir jo padėjėja
31 metų Egidijus ir metais vyresnė Alina biržiečiams, ypač auginantiems vaikus, yra puikiai pažįstami. Jau ne vienus metus Alina veda muzikinius užsiėmimus vaikams.
Studiją „Laimingi vaikai“ nuolatos lanko kelios dešimtys vaikų, o žaidimų kambaryje jau yra atšvęsta daugybė gimtadienių. Kūno kultūros mokytoju dirbantis Egidijus šiuo metu labiau žinomas kaip futbolo treneris, o tiksliau – „tlenelis“. Taip jį vadina priešmokyklinio amžiaus vaikai, dar iki galo neišmokę taisyklingai tarti visų garsų.
Šventiniu laikotarpiu Egidijus iš trenerio pavirsta Kalėdų seneliu, o Alina – jo padėjėja. Ir šie du labai svarbūs personažai pradeda kelionę po darželius.
„Į viską žiūrime labai atsakingai, kasmet šventėms ruošiamės. Šiemet pasisiuvome ir atsinaujinome kostiumus, kiekvienais metais sugalvojame programą. Nesikeičia tik vaikučių požiūris į Kalėdų senelį. Jis – didžiausias autoritetas, labiausiai laukiamas, jo tikrumu mažai kas abejoja. Užtat daugiausiai atlaikyti reikia jo asistentei. Nesvarbu, kas ji būtų – ar snieguolė, ar fėja, ar Kalėdų senelio padėjėja“, – juokavo Alina.
Kad Kalėdų senelio autoritetas nesugriaunamas, sutiko ir Egidijus. Per keletą metų jis tik sykį buvo akivaizdžiai demaskuotas.
„Vedėme programą mokyklinio amžiaus vaikams, kurie klausimų dėl senelio egzistavimo jau turi daug ir įvairių. Vos įžengęs į klasę ir pasisveikinęs tradiciniu „ho ho ho“ buvau atpažintas. Vaikai pradėjo šūkauti, kad čiagi treneris!“ – pasakojo Egidijus.
Vedami pašaukimo
Dirbti ir vesti užsiėmimus vaikams nėra paprasčiausias kelias užsidirbti. Juo labiau čia, sąlyginai nedaug gyventojų turinčiuose Biržuose. Tačiau, kuomet esi vedamas pašaukimo, idėjos, savirealizacijos noro, tuomet viskas tarsi klostosi paprasčiau. Tai nereiškia, kad nereikia įdėti darbo ar širdies. Atvirkščiai. Vedamas idėjos žmogus padaro kur kas daugiau, nei reikia ar reikalaujama, atiduoda visą save. Gal todėl tokius žmones ir taip įsivaizduojama sėkmė aplanko dažniau.
„Jau mokykloje žinojau, kuo norėsiu būti – garso režisieriumi arba kūno kultūros mokytoju. Po mokslų Lietuvos sporto universitete savosios progos teko palaukti kone dešimt metų. Įdomu tai, kad atsiradus galimybei tarsi pasimečiau, dar pradėjau kažką svarstyti ir tik po atėjo suvokimas, kad tai yra tai, ko visą laiką norėjau, kad tai yra mano galimybė, kurią privalau pasinaudoti. Matyt, viskam yra savas laikas. Žinoma, per tuos visus metus nebuvau nutolęs nuo darbo su jaunimu, po to atsirado ir futbolo treniruotės vaikams“, – kalbėjo Egidijus.
Kaip iš kino filmo
Studijos „Laimingi vaikai“ atsiradimo istorija išvis skamba kaip iškirpta iš filmo. Muzikinį išsilavinimą (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi chorinį dirigavimą – atlikimo meną) turinti Alina ėjo įsidarbinti padavėja, o viskas pavirto į privatų verslą.
„Pirmasis darbas buvo darželyje „Rugelis“, tačiau taip susidėliojo, kad, kol buvau motinystės atostogose, keitėsi įstatymai ir tam tikri reikalavimai. Tad teko ieškotis darbo. Nuėjau darbintis padavėja į kavinę „Porfolio“. Darbo negavau, bet viskas pakrypo visai kita linkme. Kavinės savininkė Lijana išklausiusi mane pasakė, kad padavėja ji manęs nemato, ir padrąsino imtis veiklos, skirtos vaikų edukacijai, mamoms su mažais vaikais. Netgi pasiūlė užsiėmimus surengti pačioje kavinėje. Apie muzikos pamokėles paskelbėme internete. Mamų susidomėjimas buvo toks didelis, kad aš tiesiog negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Tokia buvo mano veiklos pradžia“, – prisimena Alina.
Moters galvoje visuomet sukasi daug minčių, idėjų, veiklų, kurias būtų galima Biržuose vystyti.
„Mano mama buvo labai kūrybinga, išradinga, visuomet pilna idėjų ir entuziazmo. Gal tai paveldėjau iš jos. Jei kažkuo užsidegu, tai noriu tai padaryti. Egidijus kiek atsargesnio būdo, viską ramiau įvertina, apgalvoja. Kažkaip vienas kitą papildome – jis, kai reikia, mane pristabdo, o aš jį paraginu“, – į vyrą su šypsena žiūrėdama sako Alina.
Kalėdos – metas pabūti kartu
Alina ir Egidijus šeimą sukūrė būdami jauni – vos sulaukę dvidešimties. Per daugiau nei dešimt santuokos metų šeimą papildė du vaikai – dabar jau devynmetis Noelis ir septynmetė Naomė. Šeima jiems yra visa ko pamatas, o šventės – galimybė visiems pabūti kartu.
„Mūsų draugystė užsimezgė dar mokyklos laikais, bet daugiau susitikdavome tik vasaromis stovyklose, kažkiek bendraudavo mūsų tėvai. Visuomet žinojau, kad noriu gyventi šeimoje, tad į santykius žiūrėjau labai rimtai. Kai pradėjome rimčiau draugauti, kai prasidėjo mano, dar moksleivio, kelionės pas sostinėje studijuojančią Aliną, netrukau pasipiršti. Regis, dar net mokyklos nebaigęs buvau. Draugai visiškai nesuprato, ką darau. Na, bet svarbiausia – mūsų abiejų požiūris sutapo“, – prisiminimais pasidalino Egidijus.
Nors prieššventinis laikotarpis jiems darbingas, tačiau pačios Kalėdos visuomet lieka svarbi šeimos šventė. Jau daug metų Kalėdų išvakarėse visi susirenka pas Egidijaus tėvelius, kur prie stalo susėda visi nemažos šeimos nariai su antrosiomis pusėmis, vaikais. Tuo tarpu Klaipėdoje gyvenančio Alinos tėvelio keliauja aplankyti tarpušvenčiu.
„Susibūrimas visiems draugėn ir susėdimas prie bendro stalo yra ypač svarbus momentas. Tai laikas, kai visi susirenkame, palikę kasdienius darbus, rūpesčius ir šurmulį. Dalinamės džiaugsmais, kartu giedame giesmes ir džiaugiamės vieni kitų buvimu. Šiomis akimirkomis stengiamės priminti sau ir kitiems, kad Kalėdos nėra apie nuolatinį lėkimą, skubėjimą ar besaikį dovanų pirkimą. Svarbiausia – nepamesti tikėjimo, prisiminti, ką iš tiesų švenčiame, puoselėti bendrąsias vertybes ir išlaikyti šeimos tradicijas. Tik tada galime parsinešti Kalėdas į savo namus ir širdis. To nuoširdžiai visiems linkime,“ – kalbėjo Šnarai.
Amžinasis troškimas – jūra
Nuo šventinių dvasinių pamąstymų grįžus prie kasdienybės temų maloniai stebina ir džiugina tai, kad abu pašnekovai buvo nelinkę kuo nors skųstis, kalbėjo tik savo vardu ir apie save.
„Biržuose yra daugmaž visko, ko ir reikia. O to, ko nėra, turime progą sukurti. Juk kažkam tai gali būti nauja galimybė kažką pradėti. Jei pagalvojus, ko iš tiesų trūksta, tai jūros. Bet čia ne man – Alinai. Gal todėl, kad ji užaugusi prie Baltijos jūros. Gyvenimas su žemaite? Čia tik tą patyrę gali suprasti“, – juokiasi Egidijus.
Iš tiesų atrodo, kad aktyvi, veikli moteris Biržuose gyvena nuo pat gimimo. Alina – Žemaitijos ir Lietuvos pajūrio krašto vaikas, paskutiniuosius metus prieš studijas gyvenusi Klaipėdoje. Jai jūra reiškia labai daug.
„Prie jūros jaučiuosi ypač gerai – atsigauna tiek kūnas, tiek siela. Aš jos visada noriu ir man jos visada trūksta. Tad pasitaikius progai važiuoju prie jos pabūti. Nebūtinai vasarą. Gyvenant Biržuose dažniausiai tenka lankyti Latvijos pajūry, bet Klaipėdos pajūrio, atrodo, neatstos joks kitas. Bangos, jūros ošimas, išlydėti saulėlydžiai – labai daug gražių prisiminimų iš ten. Tiesa, mano mintys ir svajonės nuolatos sukasi apie šiltą ir žydrą jūrą, saulę. Jei atvirai, aš visai nieko prieš būčiau, jei žiemos metu visai nebūtų sniego, nebūtų šalta ir dar saulytė šviestų“, – savo troškimą atskleidžia Alina.
Jauni, gražūs ir laimingi atrodantys Egidijus ir Alina stebuklingo laimės recepto nežino. Anot jų, gyvenimas yra visoks, tačiau svarbu stengtis ir išmokti pasidžiaugti net ir mažiausiais dalykais bei visą laiką būti dėkingiems. Net ir už nesėkmes.
