Lakūnas, Tarptautinės aeronautikos federacijos Auksinio ženklelio kategorijos pilotas, sklandytojas, 13 kartų Lietuvos precizinio skraidymo čempionas, pasaulio precizinio skraidymo čempionatų dalyvis, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių dalyvis ir prizininkas, įvaldęs 14 orlaivių tipų. Pagal šešiose skraidymų knygelėse padarytus oficialius įrašus, lėktuvais ir sklandytuvais atlikęs 23 632 skrydžius, ore praleidęs 7 152 valandas. Instruktorius ir treneris, 14 metų Biržų aeroklubo viršininkas, mokymo centro vadovas, mylintis žmones, kurių daugelis dėkoja jam už parodytą kelią į padanges, už pagalbą tada, kai jos labiausiai reikėjo. Ir pakoreguotas, bet iš esmės nedaug pasikeitęs jo gyvenimas po 2015 m. gegužės 22 d. įvykusios lėktuvo „Cessna-150“ avarijos – medikų prognozė buvo „neskraidysi, džiaukis, kad kvėpuoji“.
Pokalbis su Gediminu Venskumi, kurį biržiečiai dažnai pavadina Biržų legenda.
– Esame pažįstami daugelį metų, bet turbūt pirmąkart susitinkame ilgesniam pokalbiui. Džiaugiuosi, kad pavyko tave prisikalbinti. Yra dalykų, kuriuos norėčiau prisiminti, pasitikslinti ir papasakoti biržiečiams.
– Nevadink manęs „legenda“. Nieko čia ypatingo, tai tik mano gyvenimas. Visų žmonių gyvenimai – svarbūs ir įdomūs, mano yra toks.
– Gerai, pradėkime iš pradžių. Biržų aviacijos sporto klubas įsikūrė 1968 metais. Tu į jį įstojai tik 1971. Kaip čia taip?
– Aš – kupiškėnas, ne biržietis, nors dabar atrodo, kad visą gyvenimą esu čia. Tėtis pasakojo, kad, vežant mamą gimdyti į Kupiškio ligoninę, pasibaidė arklys. Gal čia ženklas, kad visas mano gyvenimas bus šiek tiek neramus? O mano „aviacija“ prasidėjo Bedalių kaime netoli Antašavos. Augome keturiese: sesuo Dalia ir du mano broliai – Algirdas ir Albertas. Kaip ir kiti to meto kaimo vaikai, karstydavomės po medžius, mėgome leistis „parašiutu“ iš beržo viršūnės. Rimtesnis dalykas buvo dviratis su varikliu, pritaisytu ant dviratininko nugaros, – propeleris sukasi ir stumia į priekį. Bandėm ir ant slidžių šitaip palėkti, bet neužteko motoro galios. Tai daugiausia vyresniojo brolio Algio sumąstymai (jis žuvo 1986 m. prie Pandėlio motorizuoto sklandytuvo avarijoje – aut.). Paskui tarnyba armijoje, Čiortkovo kariniame aerodrome netoli Lvovo. Tik grįžęs pradėjau rūpintis būsima šeima ir ieškoti aeroklubo.
– Bronytę, savo angelą sargą, – nepyk, čia irgi biržiečių folkloras – suradai Pasvalio rajone, Daujėnuose?
– Taip, po armijos pradėjau ten lankytis. Abejonių nebuvo, nes Bronė man pažadėjo svarbiausią dalyką – netrukdyti skraidyti. Jau 51 metus ji duoto žodžio laikosi. O piršlienė buvo a. a. Algio Žemaičio žmona Irena. Kažkokiose vestuvėse mes su Brone buvome pabrolys ir pamergė.
– Įsivaizduoju, kad jai su tavimi nelengva. Bet, kita vertus, tu visada rūpinaisi šeima. Ir namą savo rankomis pastatei.
– Jai labiausiai skaudėjo, kai kildamas motorizuotu sklandytuvu Rokiškyje nukrito ir susižeidė sūnus Darius, paskui aš. O šiaip aš buvau gana atsakingas, tik vieną kartą vaiko iš darželio neparsivežiau (juokiasi – aut.). Namą statėme su tėvuko, brolių Algirdo ir Alberto, giminių ir kaimynų pagalba. Betoną statyboms vežėmės net iš Latvijos, ten buvo pigiau. Toks Lekerauskas, kuris gyveno už gaisrinės, popieriuje viską nupaišė, tereikėjo tik įgyvendinti. Kaimynas vėliau namą apmūrijo.
– Turi daug draugų?
– Velniškai daug yra gerų žmonių, visų tikrai nesuminėsiu. Visur ir visada padėjo, po avarijos – taip pat.
– Tau taip pat dėkojo ir dėkoja daugybė žmonių. Matyt, šis interviu irgi yra tam, kad viešai pasakyčiau, kaip labai esu tau dėkinga. Ypač už pagalbą tada, po gaisro namuose, kai buvau psichologiškai visiškai palūžusi, sutemus bijodavau net į kiemą išeiti. O Kaune nudegimų skyriuje mirė gaisrą sukėlęs mano brolis…
– Jei gali, privalai žmogui padėti. Kaipgi kitaip?
– Kartais žmonės idealizuoja tuos, kurie skraido. Įsivaizduoja, kad, keliaudami debesų takais, jie turėtų būti doresni, patikimesni, tiesiog šventesni.
– Deja, aviacijoje – tokie pat žmonės: gali ir apgauti, ir pameluoti, ir apsimesti, kad kažko neprisimena, jei tai jiems nenaudinga.
– Aerodromo senbuviai žino, kad avarijų tavo gyvenime buvo ir daugiau, tik be tokių rimtų pasekmių. „Wilgai“ irgi kažkas buvo nutikę?
– Biškį buvo sulūžus, visą apačią teko pakeisti. Plūdė užstrigdavo, ir tada, matyt, neparodė, kiek benzino bake buvo likę. Mačiau rapsų lauką, avižas, kelią. Bet buvo ir medis, atsisukti neužteko aukščio, pritrūko ir greičio. Tūpiau į Teodoro lauką, ne visai sėkmingai. Laimei, sklandytuvas atsikabino ir nusileido.
– Ką sakei išlipęs?
– Negalima to rašyti. Apžiūrėjau lėktuvą ir supratau, kad vėl turėsiu darbo.
– Prisimenu dar vieną atvejį, kai ilgokai vaikščiojai sugipsuotomis rankomis. Tada taip ir nesužinojau tiesos, viską juokais nuleisdavai. Kas visgi įvyko?
– Kartais kildavome su UT-15 parašiutu, kurį tempdavo mašina. Net iki 300 metrų pakildavome. Paskui pabandėme taip pat, tik ne automobilis tempė, bet „Herkules“, naudojamas sklandytuvams pakelti į orą. Buvo stiprus šoninis vėjas, kad nenuneštų į šoną, kritau ant nugaros, rankas pasikišęs. Lūžo abi.
– Bet viskas baigėsi laimingai, ar ne? Mūsų skaičiavimu, praėjus 9 mėnesiams po šios nelaimės, gimė duktė Jūratė.
– Didžiuojuosi dukra. Ji pedagogė, o jos vyras dirba inžinieriumi Lufthansoje. Abu nemokamai keliauja po pasaulį šios firmos lėktuvais. Sūnaus Dariaus duktė Giedrė studijuoja Antano Gustaičio aviacijos institute, Justas – gimnazistas, dar nežinia, ką nuspręs baigęs mokyklą.
– Žvelgiant atgal į praeitį – ar ne per drąsiai elgėtės? Ir kam to reikėjo?
– O kam reikėjo to motoro ant nugaros, kad terkštų? Be abejo, viską įmanoma sulaužyti, kai demonstruoji, ką gali. Reikia turėti proto ir šiek tiek baimės, ne tik jėgos.
– Po 2015 metų avarijos, aplankę tave Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje, grįžome namo tylėdami – nebuvo jokios vilties, kad gyvensi. Turi užtarimą Danguje?
– Dievulis mane saugo, nes su „Jaku“ daug kunigų esu skraidinęs. Ir kardinolo Rolando Makricko instruktorius buvau. O ten iškeliavusių gerų aviacijos žmonių ir draugų irgi yra nemažai: Vilius Juodgudis, brolis Algis, Vytautas Lapėnas, Leonas Križinauskas… Gal ir užtaria kuris nors? Esu dėkingas vilniečiui ortopedui traumatologui Marek Tatol, kuris mane iš gabaliukų sudėliojo.
Labai daug jis man padėjo ir kaip gydytojas, ir psichologiškai. Puikiai mane suprato, nes pats yra lakūnas.
– Kiek tų geležėlių jis į tave sukalė?
– Nugaroje 8 vinys, sutvirtinusios 4 stuburo slankstelius, pagal aviaciją, visi „užkontruoti“. Dubens kauluose jų daugybė, sakė, sudėliojo kaip Lego dėlionę. Klubo sąnarį teko keisti…
– Skauda ir dieną, ir naktį?
– (Ilgoka pauzė – aut.) Žinai, kad esi gyvas, jei skauda. Priimi tai kaip normalų dalyką, nes kitaip jau nebus.
– Žmogaus klaida, nors, šį kartą tikriausiai ne tavo?
– Pasitikėjau per daug. Negalima per daug pasitikėti, ypač žmonėmis. Technika patikimesnė, ypač jei pats ją prižiūri ir tikrini. Lėktuvą „Cessna“ buvau atnaujinęs savo rankomis, žinojau, kur koks varžtelis yra.
– Nebuvo baimės vėl sėsti į lėktuvą po brolio, gana artimų draugų netekties ir po šitos tavo gyvenimą paveikusios avarijos?
– Kvietė dangus ir tiek. Ir skridau, kaip ir kiti. Ir dabar tebekviečia. Turiu dar galiojančią inžinieriaus licenciją, iki rudens – leidimą skraidyti. Tik galimybių nedaug. Suprantu aeroklubo viršininko Darijaus abejones, nes jis juk atsako už skrydžių saugumą.
– Visai neseniai, 2023 m. liepos 24 d., normalaus žmogaus akimis žiūrint, padarei dar vieną beprotybę – iš Bistrampolio į Panevėžio Stetiškių aerodromą parskraidinai 1909 metų prancūzų gamybos lėktuvą „Farman III“. Net ir už pinigus aš į jį nelipčiau. Kam tau šito reikėjo?
– Panevėžietis aviakonstruktorius Stasys Čepaitis prie jo daug dirbo, atkūrė rankomis iš medienos ir lininės drobės. Pradėjo prašyti parskraidinti lėktuvą į Panevėžį. Jo maksimalus greitis tik 60 km per val. Iš Bistrampolio į Panevėžį – apie 15 km, bet skridau gana ilgai. Maršrutą susiplanavau taip, kad po sparnais būtų laukai, ne sodybos, jeigu tektų leistis. Aukštis – tik 100 metrų, jei duodi gazo, variklis kaista. Žodžiu – atrakcija.
– Be visų tavo pasiekimų skrydžiuose, esi vertinamas už tai, kad sugebi iš metalo krūvos naujam gyvenimui prikelti lėktuvą, sklandytuvą ar kokią kitą techniką. Mums, aviacijos veteranams, bene brangiausias tavo kūrinys yra lėktuvas Jak–12, nes jis – mūsų jaunystė.
– Praktiškai nieko iš jo nebebuvo, parsivežiau du vienodus sparnus, paskui atsimainėm.
Sužinojau, kad yra motoras, susidomėjau. Man pasiūlė – pirk, bet pinigų aš niekada neturėjau. Nusivežiau jo apžiūrėti du turtingesnius, bet pamatę tai, kas buvo iš lėktuvo likę, jie juo nesusidomėjo. Tada pakalbėjau su Teodoru (aeroklubo narys T. Visockas – aut.), jis tik vieną klausimą man uždavė: „Ar padarysi?“ ir sumokėjo už tą metalo laužo krūvą prašomą sumą. Ir taip mano 4 metai su juo ir prie jo, bet viskas gavosi puikiai, skraidom ir džiaugiamės.
– Tavo sesuo Dalia gyvena Čikagoje. Ji dažnai lankosi Lietuvoje, Biržuose – taip pat. O tu nenori į Ameriką? Pažiūrėtum, kaip reaguos į tavo kūne esantį metalą oro uosto saugumo patikra. Ir anglų kalbą patobulintum.
– Buvau susiruošęs, bet vis tie balionai sutrukdo (juokiasi – aut.). Anglų kalba – ne problema, varžybose Vokietijoje susikalbėjau puikiai.
Buvau reikalingas komandas tarimo ženklais užsirašęs.
– Mūsų jaunystės laikais aerodromuose buvo daug smagių švenčių, pasisėdėjimų, aviacinių istorijų, kurių pasakotojai beveik visas jas užbaigdavo žodžiais „kaip žiebiau tąsyk“. Daugelis prisimename pirmojo savarankiško skrydžio šventes, esu mačiusi biržiečių, gabių sklandytojų ir lakūnų, Jurgitos Galvelytės ir Dainiaus Jazdausko vestuvinio skrydžio lėktuvu nuotraukas. Iš šono žiūrint, atrodo, kad tos bendrystės klubuose, ypač per varžybas, dabar yra mažiau. Daugiau konkurencijos?
– Dabar jaunimas „blatnesnis“ – sėdo ir skrenda. Nebėra reikalavimo priskraidyti tam tikrą kiekį valandų vieno tipo sklandytuvu ar lėktuvu ir tik tada persėsti į kito tipo. Jauni žmonės bendrauja, bet gal tas bendravimas kitoks: grupelėmis, su draugais, dažnai su šeimomis į varžybas atvyksta. Mažiau laiko reikia kartu praleisti aerodrome: nebereikia barografų rūkyti, posūkio punktų filmučių ryškinti, barogramų teisėjui atiduoti… Parskrido ir viską daro kompiuteris. O pirmojo savarankiško skrydžio tradicinės šventės išliko.
– Atrodo, per ilgai užsikalbėjome, teks prašyti „Šiaurės rytų“ skirti Gediminui Venskui specialų laikraščio priedą. Aišku, juokauju. Naujųjų, 2026-ųjų, metų proga norėčiau palinkėti tau visa širdimi gyventi dabartyje, kad ir kokia nelengva ji yra. Pagal galimybes, daryti tai, ką mėgsti, ką tau šioje žemėje skirta daryti, na, kad ir suremontuoti dar vieną sulūžusį orlaivį.
Stasė Eitavičienė
