Biržų ligoninėje slaugytojos padėjėja daugiau nei 30 metų dirbanti Ramunė Širmelienė sako, kad tapyba – laikas sau. Nors moteris sako tapanti pirmiausia sau, garsas apie jos darbus sklinda. Šį šeštadienį jie pirmą kartą bus pradėti eksponuoti Skrebiškių kaimo bendruomenės namuose.
Kaime gera
Ramunė juokiasi, kad kilusi iš kaimo ji tris dešimtmečius gyveno Biržuose, o po to susiklosčius aplinkybėms vėl persikėlė gyventi į Smaltiškius. Čia su sutuoktiniu Rimantu kuria namus. Ir tuo labai džiaugiasi.
„Kiek gali mieste po tuos pačius parkus vaikščioti? O kaime – oras kitas, erdvė, laisvė, privatumas, savo kiemas“, – vardija moteris.
Nors Smaltiškiuose gyvena tik trejus metus, dviračiu ir automobiliu aplankė visas gražiausias kaimo apylinkes, išnaršė miškus ir Nemunėlio pakrantes. „Mieste tik savižudis gali gyvent, kai šildymo kainos tokios didelės. O kaime gera. Kad tik keliai būtų pravažiuojami“, – sako Ramunė.
Beje, jos vienturtis sūnus 24 metų Rimvydas irgi persikėlė gyventi į kaimą – Skrebiškius, kur namus paliko giminaitė. Ir tuo labai džiaugiasi ne tik jis, bet ir visa giminė, nes išliks sodyba ir bus toliau puoselėjama.
Meną kuria sesuo ir brolis
Ramunė Naktinytė-Širmelienė 1974 metais gimė Papilio seniūnijoje, Glūdiškyje. Po kurio laiko šeima persikėlė į Skrebiškius. Čia ji ir užaugo.
Mama Genė dirbo paštininke, tėvelis Vilius buvo traktorininkas. Brolis Rimgaudas iš Skrebiškių niekur neišvyko, liko ten gyventi ir ūkininkauti.
Beje, jis irgi mėgsta visokius meno dirbinius, juos gamina iš akmens. Tačiau tam, pasak sesers, turi mažai laiko – viską pasiglemžia ūkio darbai.
Ramunė baigė pradinę mokyklą Skrebiškiuose, vėliau mokėsi Papilio pagrindinėje mokykloje. Vidurinę mokyklą Ramunė baigė vakariniame skyriuje jau gyvendama Biržuose.
Įdomu tai, kad Ramunė vaikystėje piešė tiek, kiek reikėjo mokykloje per pamokas. Bet kažkodėl baigdama vidurinę pasirinko trečią mokyklinį egzaminą – dailę. Ją mokęs pusbrolis, šviesaus atminimo Nerijus Pranciliauskas dar jai patarė piešti pieštuku – taip esą geresni darbai išeina. Ir iš tiesų – jos darbas buvo įvertintas geru pažymiu, iš 100 balų surinko 74.
Po to daug metų ji su piešimu nieko bendra neturėjo ir tapyti pradėjo tik prieš kelerius metus.
Džiaugtis gražiais dalykais
Ramunė Biržų ligoninėje pradėjo dirbti 1991 metais. Baigusi kursus įsidarbino slaugytojos padėjėja ir ja tebedirba iki šiol.
Ramunės darbas – ligoninės antrajame vidaus ligų skyriuje.
Čia pusė ligonių yra nuolat reikalingi slaugos.
„Darbas sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Kartais puolu į neviltį. Kai kurie seni žmonės atsiduria ligoninėje ir jaučiasi vieniši. Kiti nebeturi kur grįžti ar artimieji neturi galimybių jų prižiūrėti namuose“, – kalba Ramunė.
Ji neslepia, kad darbe stengiasi visus pralinksminti ir nuteikti pozityviai. Kolegės sako – jei nėra Ramunės, tai ir nuobodu, ir liūdna.
„Pralinksminu močiutes. Visiems norisi dėmesio. Senoliai rečiau mato namiškius, jaučiasi palikti, pamiršti“, – sako ligoninės darbuotoja.
Ji apgailestauja, kad pacientams negali skirti tiek laiko, kiek norėtų. Kai kuriuos reikia maitinti, lydėti į procedūras. Tenka būti ir atlaidžiai, nes kai kurie pacientai dėl ligos daug ko nebesupranta. Būna ir agresyvių ligonių.
„Kai dirbi sunkų darbą, reikia užsiimti pozityviais dalykais. Nesu pinigų vergė, negaliu galvoti tik apie darbą, uždarbį ir namus. Pinigai – gerai, bet gyvenime matau – žmonės ruzoja ruzoja, o paaiškėja, kad beliko tik vaistams ir ligoms. Reikia gyventi ne senatvėje, bet iki senatvės. Ir dažniau pasidžiaugti – ne tik tuo, ką pats gali padaryti, bet ir kaimynu. Deja, žmonės nebemoka džiaugtis gražiais dalykais“, – sako pašnekovė.
Piešia gamtos
vaizdus
Piešti Ramunė pradėjo prieš dešimtį metų. Paprasčiausiai jai vienu metu pasidarę nuobodu.
Iš pradžių piešė sau. Tačiau prieš vieno pažįstamo gimtadienį ji pagalvojo: „Ką padovanoti žmogui, kuris visko turi?“ Ir nupiešė jo gimtąją sodybą.
Pasak moters, sukaktuvininkas dovana buvo labai patenkintas. O sulaukusi daugybės teigiamų emocijų moteris buvo paskatinta piešti toliau.
Tuomet ji pradėjo tapyti ne tik sodybas, bet ir gražius vaizdus, jai patikusias gamtos detales.
„Man kiekvienas nuvirtęs medis gražus. Kai su vyru kur nors važiuojame, man norisi visur sustoti, apžiūrėti naujas vietas, visokias griuvenas, kurios man labai gražios“, – pasakoja moteris.
Bent kartą per metus ji stengiasi nueiti į parodas. Štai buvo Preidžių parodoje. Tikėjosi aplankyti ir V. Jažausko parodą, bet sužinojo, kad ji bus kitame rajone.
Be minėtų autorių, moteriai labai patinka ir V. Laisono paveikslai. Kažkada norėjusi pas jį privačiai mokytis, bet gimė vaikelis, ir tos minties teko atsisakyti. Sako, reikėjo ir vaiku rūpintis, ir į darbą lakstyti – nebuvo kada mokytis.
Atperka rezultatas
Kodėl moteris ėmėsi kūrybos?
„Norisi atsiriboti nuo darbų, pasidžiaugti kuo nors, kas gražu. Aišku, ir drobės, ir dažai kainuoja. Jų arčiausiai gali įsigyti Panevėžyje. Bet yra verta, nes tai atperka darbo rezultatas“, – pasakoja ji.
R. Širmelienė sako daugelio technikų ar kitų meno paslapčių dar neįsisavinusi. Ir kuo daugiau piešia, tuo labiau supranta, kiek daug nemoka. Todėl idėjų ir patarimų semiasi ir socialiniuose tinkluose.
Tarkim, neseniai pamatė, kad gražiai tapyti galima ir be teptuko. Naujai išmokta technika atvaizdavo alyvas. Jas tapė tapšnodama dažais išteptu popieriumi.
Labiausiai patinkančios spavos – pilka, samaninė, geltona. Svajoja nupiešti žydintį rapsų lauką.
Bėgant metams moteris sako vis dažniau nori apsivilkti ryškius rūbus.
„Būsiu netradicinė bobutė su ryškiais rūbais ir kedais“, – juokiasi ji.
Ramunė svajoja įsigyti molbertą ir gamtos paveikslus tapyti iš natūros. Ji tiki, kad ši svajonė išsipildys. Taip pat norėtų nupiešti 106 metų amžiaus sodybą, kur sūnus gyvena. Ir aplankyti kuo daugiau senamiesčių – tarkim, Talino, bei dar pabuvoti Norvegijoje, kur nuostabūs kalnai, o miškai pilni grybų ir uogų. Norėtų aplankyti Prancūziją, kur daug kalnų kaimelių, akmenų, daug gėlyčių prisodinta…
Tapyba – laikas sau
Tik kai kurie Ramunės bendradarbiai žino, kad ji piešia. Pas kai kuriuos yra jos paveikslų.
„Nenoriu jų dalinti, man labai nepatogu. Bet kolegės moka išprašyti“, – šypsosi moteris.
Darbovietėje eksponuoti Ramunės paveikslų niekas neprašė. Moteris mano, kad jos darbai pernelyg paprasti. O ir tapanti ne parodai, bet sau.
„Tapyba – laikas sau. Jei graži diena, jai skiriu 3-4 valandas laiko. Pageidautina, kad tuo metu nieko namuose nebūtų“, – kalba pašnekovė.
Negana to, moteris sako piešti galinti tik tuomet, kai namuose viskas sutvarkyta, indai išplauti, batai sudėti, daržai nuravėti. Kitaip mintys nesusidėlioja.
Ramunė labai vertina ryšį su sutuoktiniu Rimantu. Smagu žinoti, kad tai tavo žmogus, kuriam iš tiesų tu rūpi. Moteriai patinka būti su juo visur ir visada – sako, smagu drauge važiuoti netgi tepalo nusipirkti…
Jei išloštų milijoną, dalį pinigų Ramunė padėtų į banką, nupirktų broliui naują traktorių.
Už kitus susitvarkytų namus ir jų aplinką. Mat namų jaukumas jai ypač svarbus.
„Visą laiką svajojau apie jaukius namus ir gražią šeimą. Taip ir įvyko. Džiaugiuosi tuo, ką turime. Esame apsirengę, pavalgę, sveiki – mes laimingi žmonės“, – sako paveikslų tapytoja.
