Savivaldybės politikai tarybos posėdyje diskutavo dėl Biržų miesto gatvių asfaltavimo eilės.
Abejonių sieną sprendimui statė „valstiečiai“, pastaruoju metu kone visuose valdančiųjų veiksmuose įtariantys nesąžiningumo apraiškas.
Tokia opozicijos priedermė, sakytum, jeigu šis staiga pabudęs teisingumo troškulys nebūtų panašus į pagirias. Nelengvas politines pagirias, ištikusias po skyrybų su liberalais, ir į viešumą kylant bei kaltinimais virstant faktams, ką „valstiečiai“ spėjo nuveikti, dvejus metus pabuvę toje rajoną valdžiusioje santuokoje.
„Vieningų Biržų“ (taip vadinosi „valstiečių“ ir liberalų šeima, kuriai pavardę davė meras) skyrybos buvo itin skaudžios. Šeimos galva, kaip neretai nutinka, grįžo į pirmosios ir antrosios meilės – socialdemokratų bei išdavystę atleidusių konservatorių – glėbį. Ir grįžo ne vienas – atsivedė buvusį partnerį. Taip liberalioji pakraipa susijungė su konservatoriškąja. Šeimą sustiprino socialdemokratiškos ir tautiškos vertybės. Triumfavo tikra tolerancija.
Tuoktuvėms jokios tolerancijos nejautė „valstiečiai“. Inicijavę skyrybas su liberalais jie liko vieniši. Be partnerių, be tėvo mero ir be valdančiųjų galių.
Ką tokiu atveju lieka daryti? Kiršinti šeimą ir ardyti santuoką? Apkalbomis sėti nepasitikėjimą tarp partnerių ir vieną iš jų stengtis suvilioti? Bandyti palaužti ištikimybės ir pažiūrų lankstumu pasižymintį liberalųjį šeimos sparną? Ar kibinti užuojautos visiems kenčiantiems kupinus socialdemokratus? Yra dar savęs ir šilumos visur ieškančių respublikonų…
Laukas svetimavimui platus, tačiau, atrodo, kad bent jau kol kas politinei šeimai pakaitalų nereikia. „Pasilaksto“ koks vienas, paskalomis tyliai pasvetimauja, pasitenkina ir į šeimos gūžtą grįžta.
„Valstiečių“ atakos nukreiptos į visas puses. Kliūva bet koks valdančiųjų veiksmas. Kartais atrodo, jog šaudoma aklai – kulkos laidomos neįvertinant, kad gali grįžti rikošetu.
Kas darosi viliotojams? Juos ištinka tūžmastis. Ypač pikta ant šeimos vertybes išpažįstančių konservatorių – seniai „valstiečių“ nemylimų. Aukštesniu lygiu dar daugiau – tiesiog nekenčiamų. O dabar šyyyyytie vykdomąją galią turintys konservatoriai visą politinę šeimą saugo itin griežtai bei tvirtai. Tą jaučia ir bent jau iki artėjančių rinkimų vertina partneriai. O šeimos darna vienišus opozicionierius gali išvaryti iš proto.
Todėl „valstiečių“ atakos nukreiptos į visas puses. Kliūva bet koks valdančiųjų veiksmas. Kartais atrodo, jog šaudoma aklai – kulkos laidomos neįvertinant, kad gali grįžti rikošetu.
Politikoje patyrusi „valstietė“ aistringai kalba apie „nesąžiningą, neaiškią ir neobjektyvią“ gatvių asfaltavimo eilę. Ieško skaidrumo žinodama apie vienos politiškai svarbios gatvės tikrai neskaidrią finansavimo istoriją. Jos kūrėjai – valdančiąją daugumą turėję „valstiečiai“. Šitą istoriją teisybės troškulio kankinamai tarybos narei viešai priminė kantrybės netekęs konservatorius.
„Aš su ta gatve neturiu nieko bendra“, – atšovė politikė, minėtoje gatvėje plačiai įsikūrusio įtakingiausio „valstiečio“ bendražygė.
Ji pasišovusi korupcijos ieškoti kitose gatvėse. Pasirinko sunkesnį kelią – ne tą gatvelę su vieninteliu gyventoju ir pilies papėdėje jo valdomais pastatais. Ir ką ten dar būtų galima tirti? Taigi viskas žmogui čia regima taip skaidriai ir aiškiai – kaip fontanų purškiamas vanduo. Ir baisiai stipru – kaip cementiniai sovietmečio laiptai.
Nebent būtų galima prisiminti skaičius – Biržų miesto viešųjų erdvių tvarkymui trūkstamus tris milijonus eurų. Dalies jų – 1 milijono 600 tūkstančių – galimai teks ieškoti savivaldybės biudžete. Tame pačiame, iš kurio pusės milijono pareikalavo minėtoji gatvė, kurios viešųjų erdvių finansavimo projekte net nebuvo…
